Nekonkrečios rekonstrukcijos

„Metafizinė rekonstrukcija VIII“ 2009. Skaitmeninė grafika Jurgita Gerlikaitė

Jurgita Gerlikaitė – profesionali menotyrininkė, „suvedžiota“ Žibunto Mikšio, paliko meno istorijos ir teorijos lankas ir persikėlė į grafikos platybes. Atvejis nedažnas, nes menotyrininkams vis prikaišiojama, kad nesugeba nieko padaryti savomis rankomis. Todėl kartais piktdžiugiškai malonu pirštu pabaksnoti į viename narvelyje netelpančius tekstų ir grafikos lakštų autorius, kuriems tokio pasakymo nepritaikysi: šiuo atveju – į J. Gerlikaitę, kurios paroda „Metafizinė rekonstrukcija“ eksponuojama Vilniuje, studijoje-galerijoje „D’arijaus papuošalai“. Paroda jau tryliktoji, menininkė kuria ir eksponuoja darbus, demonstruodama atkaklumą ir produktyvumą; logiškas ir kūrinių katalogo, susumuojančio dvylikos metų kūrybinį kelią, atsiradimas. Netipinis lietuvių grafikai autorės išsilavinimas – studijos Islandijos meno ir amatų koledže Reikjavike, skaitmeninės grafikos ir netoksiško estampo studijos Danijoje, Kopenhagoje – kelia smalsumą. Tačiau skaitmeninės grafikos kūriniuose, eksponuojamuose galerijoje, nerasime rūsčių egzotiškų Šiaurės šalių peizažų, trolių ar kitų šiaurietiškos mitologijos personažų. Menininkę labiau domina vidinis žmogaus pasaulis ir jo santykis su aplinka nei atpažįstamų motyvų atkūrimas ar patrauklių istorijų pasakojimas. Pradėjusi kūrybinį kelią gana dekoratyviu etapinių dailės kūrinių fragmentų „retransliavimu“ į grafikos lakštą, žaidimu kontekstų kaita, dabar J. Gerlikaitė eina abstrahavimo, abstraktaus ir konkretaus lygmens dialogo paieškų keliu.

Perregimi ir nekonkretūs atspaudai leidžia įžiūrėti ir atpažįstamas motyvo užuominas: žmogaus figūra, judanti ar sustingusi, veidas, primenantis čiurlionišką ar renesansinį, grafiškas asketiškas lapo gyslelių piešinys. Debesys, šakos, žolė ar apšviestas langas. Tačiau visi motyvai, kuriuos galima įžiūrėti ir atpažinti, užklojami subtiliomis tekstūromis, suskirstančiomis, dalijančiomis vientisą vaizdą į daugybę fragmentėlių – kiekvienas iš jų nusipelno atskiros meditacijos. Neatsitiktinai autorei svarbi meditacijos erdvė: susikaupimas, minčių išgryninimas, vidinė ramybė – prielaidos, reikalingos J. Gerlikaitės darbams žiūrėti ir patirti. Nesakau – suprasti, nes tai nelabai įmanoma ir nereikalinga. Jausmų ir minčių rekonstrukcijos, kurias ant drobės skaitmeniniu būdu perkelia menininkė, skirtos nuotaikai sukurti, ne informacijai perteikti. Metafizinei plotmei suformuoti, o ne istorijoms pasakoti. Konkretusis ir abstraktusis lygmenys užkloja vienas kitą, kartais švelniai susipina draugėn, kartais trumpam išsiskiria tam, kad atliktų nelabai įmanomą misiją – rekonstruotų metafizinę plotmę. Kas žino, kaip ji atrodo – gal yra kaip tik tokia, kokią vaizduoja J. Gerlikaitė? Lyriškai, net elegiškai, moteriškai ir santūriai. Pasaulyje, kurį rekonstruoja autorė (iš tiesų sukonstruoja iš naujo), visko po truputį: truputis poezijos, truputis kitos erdvės ir kito laiko, truputis keistumo ir truputis įprasto kasdienio vaizdo – kad nepaklystume. Kad galėtume ramiai žvalgytis po bandymus rekonstruoti tai, kas, regisi, jokiai rekonstrukcijai nepasiduoda.