Literatų gatvė

Seni ir nauji Literatų gatvės žibintai Autorės nuotrauka

Literatų gatve žingsniuoju kasdien jau beveik keturiasdešimt metų. Garsėjanti kaip viena romantiškiausių Vilniaus senamiesčio gatvelių, ji dar nė karto nenuvylė mano akių ir jausmų. Kaskart, vis žvelgdama lyg ir į tas pačias sienas, langus, šv. Jonų bažnyčios bokštą, „uždarantį“ gatvės perspektyvą (esu įsitikinusi, kad jis šiek tiek pasviręs), gražiu rakursu atsisukusį bažnyčios frontoną, kur ant karnizų prisėdę angelai, atrodo, švysčioja basomis kojų pėdomis, pagalvoju, kad šioje vietoje niekada nejaučiu monotonijos, rutinos, kad nevargina kopimas į kartais nepakenčiamą „kalnelį“, kai žiemą jis pasidengia ledu ir niekada nenukasamu sniegu. Malonu leistis žemyn, tik akis kartais žeidžia stoglangių perviršis ir ant Švietimo ministerijos stogo atsiradusios palėpių „būdos“.

Smagiai nuteikia šiek tiek marginalios įstaigos, tatuiruočių salono teatrališkos, ekscentriškos dekoracijos, jo šeimininkai, blizginantys grėsmingus motociklus ar taikiai ant laiptelių gurkšnojantys kavą, graži ir jų pritaisyta auksu spindinti šiukšliadėžė…

Spalvingi „Sent Germain“ lauko kavinėje vyną gurkšnojantys snobai, akimis veriantys gyventojus, teisėtai grįžtančius namo, į Literatų gatvės devintąjį namą (jie mat trukdo, švytruodami pro šalį, mėgautis vynu ir gražiuoju vaizdu). Kavinės globojama katė kas rytą randa jai prie durų pastatytą dubenėlį su pienu. Spalvinga, gyva, dinamiška gatvė.

Prieš metus ant vienos nušiurusios pilkos sienos su varteliais į poeto Slovackio kiemą atsirado koks tuzinas plakečių, dedikuotų keliems Lietuvos rašytojams bei poetams. Tada mintyse pasveikinau šią iniciatyvą, pagyriau sumanytojus, puošybinėmis metaforomis panorusius įprasminti, pateisinti gatvės pavadinimą. Tiesa, ši gatvė Literatų gatve buvo įvardyta tik XX a. pirmoje pusėje, matyt, joje gyvenusio Adomo Mickevičiaus garbei. Anksčiau ji buvo vadinama šv. Mykolo antraja gatve.

Bet tylus ir anoniminis „projektas“ įgavo pagreitį ir tapo sunkiai suvaldomu, kiek agresyviu, su skambančiu, apmąstytu konceptualumu prasilenkiančiu, manifestuojančiu, popkultūrai antrinančiu reiškiniu. Kodėl vedu paralelę su popkultūra? Todėl, kad būtent šiai kasdienės masinės kultūros sričiai dažnai pritrūksta saiko bei tikslinių motyvacijų, ji yra itin imli laikinoms tendencijoms, madai ir tarpsta entuziastingai palaikoma viešųjų ryšių akcijų.

Memorialiniam Literatų gatvės projektui pritrūko konceptualumo, kontekstualumo, dialogo su visuomene, konkrečiai – su šios gatvės bendruomene, kuri nebuvo pakviesta pasidalyti savo nuomonėmis ir žiniomis, susijusiomis su pagrindine projekto tema. O žinančių, saugančių gatvės istoriją esti ne vienas ir net ne dešimt. Būtų nekenkę pasidomėti, kokie rašytojai, eseistai, daug rašę apie Vilnių bei jo istoriją, gyveno šioje gatvėje dar tada, kai lietuviai sudarė tik apie penkis procentus miesto gyventojų.

Visi žino, kad Literatų gatvės pradžioje gyveno poetas Adomas Mickevičius, tą liudija ir trys lentos ant namo, lentos lietuvių, rusų bei lenkų kalbomis, ir lenkų turistų būriai, kantriai besiklausantys tų pačių istorijų, besifotografuojantys prie namo vartų.

Tik ar kas žino, kad tame pačiame name, net tame pačiame bute gyveno ir tragiško likimo prozininkas, jūrininkas bei bibliofilas Vitas Žvirdauskas, kuris buvo originaliai išdekoravęs savo kambarį: vieną sieną dengė šešėlius primenantis dažų sluoksnis, o kita buvo išdažyta šviesia ir vaiskia spalva. Šešėliuota siena jam priminė praeitį, o šviesioji „žadėjo“ šviesią ateitį… Beveik prieš keturiasdešimt metų namas prieglobsčiu trumpam buvo tapęs ir Jurgiui Kunčinui, senamiesčio odisėjų poetui – niekas taip puikiai nesugebėjo aprašyti bohemiško bruzdesio senamiesčio gatvėse ir buveinėse, Užupio kvartaluose, kai ten gyveno daug perėjūnų, marginalų ir tik keletas „linksmų“ ir su gyvenimo negandomis kovojančių menininkų. Ačių Dievui, Jurgį Kunčiną suradau tarp gausių epitafijų, kaip ir dabar šiame name gyvenančio poeto Liudviko Jakimavičiaus pavardę, jo nepamiršo įamžinti menininkai. Ir puiku, nors poetas nėra mūsų gatvės senbuvis.

Literatų gatvės 9/2 namo istorija įspūdinga. Jame kažkada buvo bajorų bursa, kaimynai netyčia čia rado net trijų aukštų rūsius, menančius XV a., buvo jame ir sargo butukas, kuriame gyvenęs sargas vėlyviems svečiams ar per ilgai užtrukusiems gyventojams atverdavo vartus už gana nemenką atlygį. Prieš karą jo kiemuose klestėjo klombos bei alpinariumai, vėliau nunykę, bet dabar entuziastingai atgaivinami. Šiame name nuo XX a. trisdešimtųjų metų gyveno kultūros istorikas, dailėtyrininkas, grafikas, Vytauto Kairiūkščio mokinys Vladas Drėma. Jeigu kas mano prieštarauti, kad ši asmenybė nepatenka į rašytojų kategoriją, galėčiau ginčytis ir priminti Vytautui Kernagiui dedikuotą lentelę minimoje sienoje. V. Kernagio nuopelnai nemenki, populiarinant lietuvių poetų kūrybą dainuojamojoje poezijoje. Tačiau kas kitas, jeigu ne Vladas Drėma nusipelnė „paminėjimo“ šioje epitafinėje sienoje? Deja, dekoratoriai, dirbę prie šios sienos, vieno dailininko našlės paklausti, kodėl nėra lentelės, skirtos Vilniaus kultūros paminklų tyrinėjimui visą gyvenimą paskyrusiam mokslininkui bei publicistui, atrėžė, kad nėra jokio reikalo įamžint šio „baltarusio“… Komentarų nereikia. Kaip nelietuvius tada galima būtų traktuoti ir R. Gary, O. Milašių ir A. Mickevičių, kuris ir buvo (nepatvirtintais duomenimis) šios gatvės pavadinimo „kaltininkas“.

Į „antrarūšių“ kategoriją pakliuvo dabar jau mirę, beje, tais pačiais metais, prozininkai Viktoras Brazauskas ir Antanas Bieliauskas, gyvenę tame pačiame Literatų gatvės 9 name. Į kitos, daug dešimtmečių čia gyvenančios inteligentės klausimus, kodėl nėra šių rašytojų atminimui skirtų lentelių, atsakyta klausimu: „O kas jie tokie?“

Apie daugelį įamžintų „rašytojų“ galėčiau paklausti taip pat arogantiškai: „Kas jie tokie?“ Gal grafomanai, o gal – literatūros pakraščių marginalai. Gerai susipažinusi su lietuvių šiuolaikinės literatūros aktualijomis ir netingėdama perskaityti jaunųjų poetų ir prozininkų rašinius, manau, turiu teisę spręsti apie kai kurių iš jų literatūros kokybę ar išliekamumo koeficientą. Tebūnie, juk jie nekalti, kad projekto sumanytojams pristigo žinių, gal laiko, o gal ir konceptualaus požiūrio į kuriamą objektą.

Kaip supratau, menininkams buvo pateiktas įamžinimo „vertų“ literatų sąrašas, todėl vieniems buvo sukurta po keletą „dedikacijų“ (J. Ivanauskaitei –­ keturios, N. Abrutytei – dvi etc.), o kiti liko neprisiminti. Pasigedau ne vieno talentingo rašytojo. Vietos sėte nusėtoje sienoje tarsi ir nebeliko, o bandymas pratęsti „memorialą“ ir chaotiškai nubarstyti visas gatvės namų sienas sukelia nemažą estetinę sumaištį, erzina grynų formų ir autentikos besiilginčias akis.

Nepasidomėję Literatų gatvės istorija ir šiandiena, projekto sumanytojai pamiršo ir dabartinį Lietuvos rašytojų pirmininką Joną Liniauską, kuris ne vienerius metus gyveno Literatų g. 9 name ir buvo pavydėtinai gražaus erkerio, išeinančio į kitą posesiją, Maironio gatvę, savininkas.

Štai tokius koncepcijos trūkumus įžvelgėme mes, Literatų gatvės gyventojai, senbuviai, naujai įsikūrę bei sugrįžę į savo vaikystės namus po ilgų klajonių blokinių namų džiunglėse. Šios gatvės aura ir magiška trauka – ypatinga, todėl nenuostabu, kad jautriai reaguojame į gatvėje atsiradusius inkliuzus bei svetimkūnius.

Projekto estetiniai kriterijai sukėlė nemenkų abejonių. Pagrindinė sienos vizualinė problema, aiškus kliuvinys kokybiškam reginiui – nežabotas nesaikingumas, nesugebėjimas laiku sustabdyti norų ir fantazijų ir pasakyti „stop“, nusėjo sieną ženklais –­ mirguliuojančiais, blizgančiais, ornamentuotais, metaliniais, keramikiniais, plastikiniais, mediniais, nejaučiant saiko, pauzės svarbos, gero skonio reikalavimų. Nesaikingumas man ir yra pagrindinis masinės kultūros palydovas, pasireiškiantis prie meno besišliejančiuose projektuose, reklamoje ar viešųjų ryšių akcijose. Pauzė, taškas, daugtaškis kartais pasako daug daugiau nei žodžių, frazių papliūpos.

Siena, visada gatvės perspektyvoje tarnavusi kaip „pauzė“, pavirto tarsi skelbimų lenta ar, pasak vieno grafiko, visokių premijų laureato, buitinio filosofo –­ saldainių parduotuvės reklama. Eimantas Liudavičius yra puikiai išdekoravęs ne vienos parduotuvės prieigas (arbatos parduotuvė, papuošta keraminiais arbatinių reljefais, buvusi cukrainė „Cukriniai avinėliai“), bet ir ten buvo jaučiamas saikingumas, nors dekoruota komerciniais tikslais, siekiant originaliais estetiniais elementais patraukti klientų dėmesį. Ir visa ši siena primena skardinėje dėžutėje besigrumdančias spalvotas cukrines dražetes, kurios įvairiaspalvės, saldžios, lipnios ir vienodai kvepia. Kiekybės įspūdis nustelbia, pradangina objektų gausybėje ne vieną puikų darbą, tiek elegantišką, tiek ir taikliai atskleidžiantį rašytojų asmenybes. Kai šalia portretinės plaketės, skirtos O. Milašiui, ar puikių darbų, dedikuotų S. Gedai, L. Jakimavičiui, A. Mickevičiui, atsiranda neaiškios estetikos, padekoruota pliauskelė arba užrašas „Molis brolis“, rėksmingi lyg nenuvalytos paletės intarpai, lieki lyg ir nieko nesupratęs, tiksliau, nevalyvos, net antiestetiškos detalės suerzintas.

Ne kiekybė lemia sumanymų sėkmę. Lentelių gausai, chaotiškam jų išdėstymui antrina numeracijos –­­ nesaikingi iškilumai, primenantys senovinius emaliuotus butų ar kabinetų numeracijos skaičius. Tad ir taip perpildytą „dražė dėžutę“ papildė dar smulkesni ir bespalviai žirneliai…

Antiestetikos įspūdį sustiprino sieną apšviečiantys pramoniniai šviestuvai, kurie itin komiškai atrodo, kai šalia kabo kiti, jau dešimtmetį gatvėje sumontuoti eklektiški, pseudoromantiniai. Tikrai ne tokie kabėjo šioje gatvėje prieš daugel metų, juos galima pamatyti senuose atvirukuose, fotografijose. Vieną tokį, užsilikusį nuo neatmenamų laikų, dar pamenu visu savo surūdijusiu korpusu girgždantį ir siūbuojantį Rusų gatvėje. Būtų pakakę į šaligatvį įmontuotų diodų ar kitokių, kuklesnių šviestuvų, o ne agresyvių, prasto dizaino lempų. Darbų gausa, gigantiški primityvių formų šviestuvai, saiko trūkumas, manau, pavertė šį sumanymą reiškiniu, artimu viešųjų ryšių akcijoms, reklaminiams projektams, siekiu ne įamžinti Lietuvos rašytojus, o patiems įsiamžinti bet kokiomis priemonėmis, nesiskaitant nei su visuomenės nuomone, nei su bendruomene, kuri sutartinai ignoravo atidarymo iškilmes.

Tiek to – lentelėmis ant Literatų g. 9 namo teks pasirūpinti patiems gyventojams, nepamirštant ne tik rašytojų, bet ir kultūros istoriko, praeities „restauratoriaus“ Vlado Drėmos ir grafiko R. V. Gibavičiaus.

Visuomenines ir estetines pastabas gyventojų prašymu paviešinau, nesibaimindama konjunktūrinių nuomonių, kičą ginančių entuziastų diskusijų. Tiesiog mūsų tokia nuomonė, o ją visada galima bandyti užginčyti, pateikti savus argumentus ar tezes, atsakyti į kylančius klausimus.