POEZIJA
JONAS JAKŠTAS [skaityti komentarus]
 Ričardo Šileikos nuotrauka |
Ne manyje – kituos
Aš skyniaus pro žodžius, šaknis ir skeletus.
Bet nežinau, kada ir kur, kodėl sustosiu.
Ir medžiai, ir žolynai man praeinant ošia.
Astralinėj plotmėj deduos absoliutus.
Susitinku su boschišku snukiu.
Pasislepiu už akmeninio kontraforso.
Pabėgu retkarčiais šešėliu belaikiu,
save palikęs be galvos, be kojų, vien tik torsą.
Tačiau čia dingdami, čia vėl sugrįždami,
vis aikčioja iš baimės tie liūdni šešėliai.
Kerštingi vėjai – net nebesuvokiami.
Jie susimaišė su debesimis. Pašėlo!
Einu ieškoti aš pačios Pradžių Pradžios.
O kas gi buvo ligi jos, o kas – lig Laiko?
Pradžios – gal susimąsčiusios, gal išdidžios –
atrasti negaliu. Visas mintis išvaiko
žinia – nerasi nieko burtuos paslėptuos,
gal tik pajusi siaubų žvilgsnį basilisko.
Įlįskit, paslaptys, jūs kuo giliau įlįskit!
...Prabėgę metai jau ne manyje – kituos.
Tiek tolumų dar nelytėtų
Per daug jau sugaišta pasažams vakarykščiams.
Pasąmonėj – tiek papročių jau užmirštų.
Grauža lyg piktėlė aplinkui galvą krykščia.
O siela dega nebyliu, grėsliu maištu.
Juk aš turiu dar tolumas ir – nelytėtas.
Tik reikia suktis įsakmiu būties ritmu.
Skausmė – atidėta ir graužis – atidėtas.
Ir beprasmybė grįžo į namus. Ramu.
Greit atsivers nauja erdvė, išnyks atstumai.
Ir angelui vieta gal žemėj atsiras.
Tiktai bus gaila jo praeinančio baltumo,
tik laiko trumpo ãtkarpos prišauks aitras.
Čia šnekamės, man regisi, kalbom skirtingom.
Gestikuliuojam rankom, pasvajom keistom.
Bet gestai, jau nutildyti, ore pakimba,
ir nesidomi nieks skausmėm atidėtom.
Dangus (ar gali jis pakilt aukščiau?) – abuojas.
Štai patys išsirauna medžiai, augalai!
Tik pažiūrėkit! – vėjas tolumas siūbuoja!
Ten mano jos – geri, šviesieji gaivalai!
Tik liudiju save
Kai žodžio vidury arba judesyje
pasiekia mus reti signalai ir – neryškūs,
aplink šlaistytis ima tiesos vakarykštės.
O kai jas nuvejam – šviesoj balzganoje,
jos, pagimdytos sunaikinto geismo,
vėl balansuoja ant vos matomos ribos.
Bet jeigu eisim, pažiūrėt jų eisim, –
ir ant instinktų, ir ant sąžinės kabos.
Mes ir nepagalvojam, kad kiekvienas
nešiojam praeitį ir savo, ir kitų savy.
Nors skiria kartais mus neperžengiamos sienos,
bet kaipgi melą, įžūlumą mums nuvyt?
Dažnai nepastebime svetimo buvimo,
kad ir koksai jis būtų įkyrus.
Viena ranka akimirką nedrąsiai ima,
kita jau priversta paimti košmarus.
Pirmykštė neviltis pavargo ir nuvyto.
Koks rojus džiaugtis laime fiktyvia.
Žiūriu į šį pasaulį – tartum skaudžią vytį.
Aš nieko neprašau. Tik liudiju save.
Iš vienišiaus tylos
Kai išdygs pakely
tavo žodžiai keli
nenorom, nejučia
(ir ne čia, tik ne čia!) –
per laukus, per takus,
per miškus ir laikus –
tik bevardė, bodi
vanguma ir godi
geležinė migla,
akmeninė tyla.
Vandenų naktyje
ir lietaus viduje –
atmintis netvari
ir dievai netikri.
Basos kojos – meni? –
šaltame vandeny.
Gal prabils svetimi,
nors prisiversdami?
Bet nuoga valanda
neištars niekada:
„Vėjai blyškūs, šalti
nuo dangaus atskirti“.
Žodžiai gal ir išdrįs
belst į mano duris.
Bet išnyks už plataus
daugiadienio lietaus.
Žodžių sielos bylos
iš vienišiaus tylos.
Padaugink amžių iš aistros
Kaip rašė Celanas:
„...ir po manim
žvaigždėja ir dangėja“.
Arti, arti prisėlinu
prie kariatidės frizo. Akmenim
sustoju. Debesų daugėja.
O paukščių skundas, virš akligatvio pakibęs
sūdrėjančioje tamsoje –
miglos, kur grimzta rūpesčiai visi, vakarės ribos –
gatvelėje sudūžta siauroje.
Kur tik pasižvalgau – šešėliai negyvi.
Ir mano žvilgsnis tampa nejudrus.
Tačiau užsidarau – lyg pasmerktas – savy.
Bet ima pilt lietus skaudrus.
O vandenų atoslūgiai tokie žali.
Vanduo. Ir žvaigždės. Kriauklės akmeninės.
Susvetimėjimą ir tūžmastį pažinęs,
bet kuo pavirst gali.
Ir į mane jau įslenka pasaulis kitas.
Anas – dar nepakitęs.
Padauginęs šį amžių iš aistros –
ir žūtbūtinės, –
pateksiu į tikrovę – kitą, viršutinę.
Per arti
Šaukė daugel balsų – iš visur – kol užkimo.
Virš vandens, vis dar judančio, ką išgirdai?
Suklumpi priešais savo keistoką likimą –
ima persekiot vienas po kito vaizdai.
Pajunti, jog dabar – ne prieš tūkstančius metų –
drimba Iskarijotas nuo medžio šakos.
Po laimėtų kovų, netgi po pralaimėtų
atpirkimo balsai slenka joms iš paskos.
Ir staiga pamatai – Romą griauna vėl gotai;
mūšiai prie Babilono senų vandenų;
o štai Brunas vėl šaukia – jis eina iš proto,
kad jam šalta, kad maža liepsnų varganų!..
Paklausyk: vis dar šūkauja iš minaretų
muedzinai – jie maldai dar sykį pakvies.
O kai kam per dykras slinkti, šliaužti norėtųs
Mekon tarp vinguriuotos maldingos srovės.
Amžių žiotys – ir plačios, ir gan slėpiningos.
Netgi nepajunti, kaip į jas nugrimzti.
Bet kodėl tas pasaulis lyg tyčia prislinko
tik dabar taip tarti, rodos, net per arti?
|