 | Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis 2009-06-19 nr. 3242 |
|
| Spausdinti | Archyvas | Redakcija | |
POEZIJA JONAS JAKŠTAS
Aš skyniaus pro žodžius, šaknis ir skeletus. Bet nežinau, kada ir kur, kodėl sustosiu. Ir medžiai, ir žolynai man praeinant ošia. Astralinėj plotmėj deduos absoliutus. Susitinku su boschišku snukiu. Pasislepiu už akmeninio kontraforso. Pabėgu retkarčiais šešėliu belaikiu, save palikęs be galvos, be kojų, vien tik torsą. Tačiau čia dingdami, čia vėl sugrįždami, vis aikčioja iš baimės tie liūdni šešėliai. Kerštingi vėjai – net nebesuvokiami. Jie susimaišė su debesimis. Pašėlo! Einu ieškoti aš pačios Pradžių Pradžios. O kas gi buvo ligi jos, o kas – lig Laiko? Pradžios – gal susimąsčiusios, gal išdidžios – atrasti negaliu. Visas mintis išvaiko žinia – nerasi nieko burtuos paslėptuos, gal tik pajusi siaubų žvilgsnį basilisko. Įlįskit, paslaptys, jūs kuo giliau įlįskit! ...Prabėgę metai jau ne manyje – kituos. Tiek tolumų dar nelytėtų Per daug jau sugaišta pasažams vakarykščiams. Pasąmonėj – tiek papročių jau užmirštų. Grauža lyg piktėlė aplinkui galvą krykščia. O siela dega nebyliu, grėsliu maištu. Juk aš turiu dar tolumas ir – nelytėtas. Tik reikia suktis įsakmiu būties ritmu. Skausmė – atidėta ir graužis – atidėtas. Ir beprasmybė grįžo į namus. Ramu. Greit atsivers nauja erdvė, išnyks atstumai. Ir angelui vieta gal žemėj atsiras. Tiktai bus gaila jo praeinančio baltumo, tik laiko trumpo ãtkarpos prišauks aitras. Čia šnekamės, man regisi, kalbom skirtingom. Gestikuliuojam rankom, pasvajom keistom. Bet gestai, jau nutildyti, ore pakimba, ir nesidomi nieks skausmėm atidėtom. Dangus (ar gali jis pakilt aukščiau?) – abuojas. Štai patys išsirauna medžiai, augalai! Tik pažiūrėkit! – vėjas tolumas siūbuoja! Ten mano jos – geri, šviesieji gaivalai! Tik liudiju save Kai žodžio vidury arba judesyje pasiekia mus reti signalai ir – neryškūs, aplink šlaistytis ima tiesos vakarykštės. O kai jas nuvejam – šviesoj balzganoje, jos, pagimdytos sunaikinto geismo, vėl balansuoja ant vos matomos ribos. Bet jeigu eisim, pažiūrėt jų eisim, – ir ant instinktų, ir ant sąžinės kabos. Mes ir nepagalvojam, kad kiekvienas nešiojam praeitį ir savo, ir kitų savy. Nors skiria kartais mus neperžengiamos sienos, bet kaipgi melą, įžūlumą mums nuvyt? Dažnai nepastebime svetimo buvimo, kad ir koksai jis būtų įkyrus. Viena ranka akimirką nedrąsiai ima, kita jau priversta paimti košmarus. Pirmykštė neviltis pavargo ir nuvyto. Koks rojus džiaugtis laime fiktyvia. Žiūriu į šį pasaulį – tartum skaudžią vytį. Aš nieko neprašau. Tik liudiju save. Iš vienišiaus tylos Kai išdygs pakely tavo žodžiai keli nenorom, nejučia (ir ne čia, tik ne čia!) – per laukus, per takus, per miškus ir laikus – tik bevardė, bodi vanguma ir godi geležinė migla, akmeninė tyla. Vandenų naktyje ir lietaus viduje – atmintis netvari ir dievai netikri. Basos kojos – meni? – šaltame vandeny. Gal prabils svetimi, nors prisiversdami? Bet nuoga valanda neištars niekada: „Vėjai blyškūs, šalti nuo dangaus atskirti“. Žodžiai gal ir išdrįs belst į mano duris. Bet išnyks už plataus daugiadienio lietaus. Žodžių sielos bylos iš vienišiaus tylos. Padaugink amžių iš aistros Kaip rašė Celanas: „...ir po manim žvaigždėja ir dangėja“. Arti, arti prisėlinu prie kariatidės frizo. Akmenim sustoju. Debesų daugėja. O paukščių skundas, virš akligatvio pakibęs sūdrėjančioje tamsoje – miglos, kur grimzta rūpesčiai visi, vakarės ribos – gatvelėje sudūžta siauroje. Kur tik pasižvalgau – šešėliai negyvi. Ir mano žvilgsnis tampa nejudrus. Tačiau užsidarau – lyg pasmerktas – savy. Bet ima pilt lietus skaudrus. O vandenų atoslūgiai tokie žali. Vanduo. Ir žvaigždės. Kriauklės akmeninės. Susvetimėjimą ir tūžmastį pažinęs, bet kuo pavirst gali. Ir į mane jau įslenka pasaulis kitas. Anas – dar nepakitęs. Padauginęs šį amžių iš aistros – ir žūtbūtinės, – pateksiu į tikrovę – kitą, viršutinę. Per arti Šaukė daugel balsų – iš visur – kol užkimo. Virš vandens, vis dar judančio, ką išgirdai? Suklumpi priešais savo keistoką likimą – ima persekiot vienas po kito vaizdai. Pajunti, jog dabar – ne prieš tūkstančius metų – drimba Iskarijotas nuo medžio šakos. Po laimėtų kovų, netgi po pralaimėtų atpirkimo balsai slenka joms iš paskos. Ir staiga pamatai – Romą griauna vėl gotai; mūšiai prie Babilono senų vandenų; o štai Brunas vėl šaukia – jis eina iš proto, kad jam šalta, kad maža liepsnų varganų!.. Paklausyk: vis dar šūkauja iš minaretų muedzinai – jie maldai dar sykį pakvies. O kai kam per dykras slinkti, šliaužti norėtųs Mekon tarp vinguriuotos maldingos srovės. Amžių žiotys – ir plačios, ir gan slėpiningos. Netgi nepajunti, kaip į jas nugrimzti. Bet kodėl tas pasaulis lyg tyčia prislinko tik dabar taip tarti, rodos, net per arti? |
| ← | → |
Skaitytojų vertinimai
| 53673. Vilnius | 2009-06-24 12:13 |
| Tik liudiju save - sstipriai. | |
Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugsėjo
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | |||
| 1 | 2 | 3 | ||||
| 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 |
| 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 |
| 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 |
| 25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 | 31 |
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 |
| 8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 |
| 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 |
| 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 |
| 29 | 30 | |||||
Nuorodos
Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas
„DAILĖ“, „VILNIUS“,
„7 MENO DIENOS“,
„ŠIAURĖS ATĖNAI“,
„LITERATŪRA IR MENAS“,
„NEMUNAS“,
„UŽUPIO ŽURNALAS“
Lietuva internete