Apie anūkėlę, cukrinę ir lovą

Saulė Degutytė vaidina lituanistiniame sekmadieniniame darželyje „Ratas“ Nuotrauka iš autorės archyvo

Ženevoje pusantrų metų veikia Šveicarijos lietuvių bendruomenės Lituanistinis sekmadieninis darželis „Ratas“. Jo tikslas – suteikti vaikams galimybę pabūti lietuviškoje aplinkoje, išmokyti lietuviškų žaidimų, dainelių, supažindinti su lietuvių liaudies ir profesionaliąja kūryba vaikams, suteikti jų amžių atitinkančių žinių apie lietuvių kultūrą, formuoti teigiamą Lietuvos įvaizdį jų sąmonėje. Užduotys papras­tos, tačiau rasti priemonių efektyviai jas įgyvendinti, ne taip lengva. Kadangi darželį lanko ir mano sūnus, o aukščiau išvardytus tikslus keliu pati sau, paskutinę šio sezono „Rato“ pamokėlę organizavau ir apie ją svajojau daugiau nei metus. Ji įvyko birželio 14 d., Gedulo ir vilties dieną, ir buvo tokia, kokios tikėjausi, bet kokios negalėjau įsivaizduoti! Į mūsų darželį atvažiavo „Stalo teatras“ su aktore ir režisiere Saule Degutyte iš Vilniaus (panašus darželis veikia ir Ciuriche. Jame apsilankęs „Stalo teatras“ paro­dė tą patį spektaklį).

Lietuvos Respublikos atstovybė prie Jungtinių Tautų biuro Ženevoje ir kitų tarptautinių organizacijų, kurioje vyksta darželio pamokėlės, šurmuliavo gerokai prieš renginį. Ją bandant pritaikyti teatro reikmėms buvo ardomos paltų kabyklos, verčiami stalčiai ieškant segtukų, mėginama (nesėkmingai) vaikus nuvilioti nuo besiruošiančios aktorės ir kylančių spektaklio dekoracijų. Susirinko beveik visi darželio lankytojai, dar trys vaikai su tėvais atvažiavo iš aplinkinių miestų, o naujasis Lietuvos Respublikos ambasadorius Jonas Rudalevičius prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje atvyko su šeima ir dviem anūkais. Jauniausioji aktyviai dalyvavo spektaklyje. Prieš spektaklį vyravusi mūsų darželio pamokėlėms būdinga sumaištis kėlė nerimą –­ ar pavyks susėsti, nusiraminti, susikaupti. Belaukdami vėluojančių žiūrovų, ėmėme dainuoti laukimo-skaičiavimo dainelę. Palaukę vieną dvi, tris... dešimt minučių, kurių kiekvieną žymėjo gongo dūžiai, susitelkėme teatro stebuklui. Kur buvus, kur nebuvus, pas vaikus atėjo pasakų bobutė su pilnu puodu... pasakų. Jas reikėjo išsivirti. O kaip virsi, jei ne sukdamas piršteliu „Virė virė košę“, tik niekas negalėjo pagalvoti, kad vandenėlio bėgdama pelytė pasiklys... Laimė, pelytė kelią rado, vandenėlio atnešė ir iš mėlyno (pasirodo, akriliniais dažais nudažyto) skylėto puodo iššoko trys akriliniais dažais nudažytos cukrinės ar tai druskinės... oi, ką aš čia, senelis, senelė ir anūkėlė. Iš puodo išlindo gėlyčių ir grybų. Eidama į mišką uogauti ir grybauti anūkėlė gėlytes uostė, grybus apžiūrinėjo, aptarinėjo su vaikais, kurie jų nuodingi, kurie valgomi ir kaip jie vadinasi. Tačiau begrybaudama anūkėlė pasiklydo. Žiūrovai turėjo jai padėti. Kelią anūkėlė rado, bet kitą dieną vėl ėjo į mišką, vėl uostė gėles, vėl rinko grybus, vėl pasiklydo ir taip be pabaigos... Žinoma, juk tai pasaka be galo. Jai taip ir nepasibaigus, pas vaikus atėjo dar dvi pasakos, viena už kitą įdomesnės, reikalaujančios netikėtų sprendimų, kuriuos vaikams pavyko rasti. O pabaigoje visi žiūrovai tapo aktoriais, pasakų personažais ir kiekvienas, muzikos instrumentui pritariant, atliko savo vaidmenį.

Spektaklis žavėjo ypatingu estetiškumu ir skoniu. Aktorės padarytos pastelinių spalvų dekoracijos ir veikėjai-personažais paversti namų apyvokos reikmenys ir originalios lėlės –­ kūrė jaukaus, saugaus pasaulio įvaizdį. Vyravo kūrybinga, žaisminga ir draugiška atmosfera. Vaikai spektaklio pasaulyje buvo laukiami, svarbūs, jie patys tą pasaulį galėjo kartu kurti ir tai darė su malonumu. Dekoracijos ir personažai –­ tik spalvotos užuominos. O spalvos yra paveikiausia emocijų išraiškos priemonė. Linksmos, bet ne intensyvios, pastelinės dekoracijos ir personažai kiekvieno žiūrovo vaizduotei, kuri pati turėjo padirbėti, kad iš cukrinės sukurtų anūkėlės personažą, padėjo kurti teigiamą nuotaiką. Kiekvienas anūkėlę, ožkytę, ožiukus ir kitus personažus įsivaizdavo kaip sau artimus.

Iš pažiūros paprastutė pasakų sekimo logika yra pagrįsta veiksmingais pedagogikos principais. Liaudies pasakos – svarbiausia vaiko intelekto ir asmenybės ugdymo priemonė. Juk tai istorijos, kurios perteikia vertybių sistemas, visus gyvenime reikalingus kodus, įvaizdžius, kurie padeda suvokti pasaulį, kalbą, gebančią įvardyti ne tik šio pasaulio reiškinius, bet ir vidinius išgyvenimus, emocijas. Pasakos, ypač gyvai sekamos, skatina vaikus netiesiogiai išgyventi sudėtingas situacijas ir taip padeda vaikams ne tiek intelektualiai suvokti, kiek pajausti, išgyventi tai, kas gera ir bloga, saugu ir pavojinga, linksma ar baugu ir kodėl taip yra.

Saulės Degutytės spektaklyje kiekviena pasaka pradedama kasdieniais, nuo vaikų gyvenimo neatskiriamais dalykais: košės valgymu ir miegojimu lovoje. Tai vaikams priminė jų patirtį, tačiau ji buvo pakeista, paversta ypatinga ir stebuklinga. Košė pasirodė esanti ne košė, lovoje vyko neįtikėtini dalykai, ten įsikūrė keisčiausi padarai: vabalai, varlės ir buldozeriai! Svarbus ir pradžioje netiesiogiai užmenamas svarbiausias pasakos motyvas. Pelytė bėgdama vandenėlio pasiklydo, o su ja ir anūkėlė. Šis spektaklio momentas reikalavo asociatyvaus mąstymo ir kreipė žiūrovus į teisingą kelią, bandant nuspėti tolesnę pasakos eigą. Todėl nenuobodžiavo nei pusantrų metukų Upė, kuri suko ratus apie pasakotojos stalą, nei keturmečiai, kurie įsitraukę klampojo mišku, iš lovos viliojo buldozerį ir iš vilko pilvo traukė ožiukus. Nebuvo nuobodu nei devynmečiams, kurie jau suvokė vieną kitą platesnę kultūrinę užuominą ir sudėtingesnį juoką, nei suaugusiesiems, kurie stebėjosi paprastumo iškalba, spektaklio idėjos vientisumu ir atlikimo profesionalumu. Žavi ir tai, kaip šiuolaikiškai, šmaikščiai ir aktualiai spektaklyje pasitelkiamas lietuvių folkloras. Tai puikus įrodymas, kad jis iki šiol yra paveikus ir neišsemiamas mūsų kultūros lobis.