In memoriam Claude Lévi-Strauss

Būčiau norėjęs būti kompozitoriumi, o labiausiai – orkestro dirigentu. Ir netgi dabar, jei kaip pasakoje fėjos galėtų išpildyti mano didžiausią norą, pasirinkčiau galimybę padiriguoti pačią gražiausią „Meistersingerių“ versiją ir numirti su paskutiniu taktu.
Claude Lévi-Strauss

Garsių kultūros, meno ar mokslo atstovų mirtys paprastai tampa ne tik jų kūrybos apibendrinimais, bet ir apmąstymais apie jų veiklos įtaką savajai epochai. Prancūzų antropologas ir etnologas Claude’as Lévi-Straussas, kuriam lapkričio 28 d. būtų suėję šimtas vieneri metai, buvo išskirtinė asmenybė ne tik dėl mokslinių darbų, bet ir dėl neįtikėtinai produktyvaus ilgaamžiškumo intelektualinėje XX a. Prancūzijos istorijoje. Galbūt todėl jo šeima, išsigandusi pernelyg didelės šios netekties mediatizacijos, apie mokslininko mirtį spaudai pranešė tik po laidotuvių.

Beveik pusę amžiaus vadinamas struktūrinės antropologijos tėvu, Claude’as Lévi-Straussas, nors ir būdamas vienas svarbiausių struktūralizmo teoretikų (šalia lingvisto Romano Jakobsono ir psichoanalitiko Jacques’o Lacano), neturėtų būti apibūdinamas vien tik kaip struktūralizmo šauklys. Kilęs iš menininkų giminės (tėvas ir du dėdės buvo dailininkai, vienas iš prosenelių, Isaacas Straussas, kompozitorius ir orkestro dirigentas), jis buvo ne tik mokslininkas, bet ir fotografas, poetas, geologas, politikas, puikus primityviojo meno žinovas ir kolekcininkas, muzikologas ir dailininkas (sukūrė dekoracijas René Leibowitzo operai!). Pokario struktūralizme, kaip ir daugelis to meto intelektualų, atradęs užuovėją savojo amžiaus pradžios iracionalumo apraiškoms, jis ieškojo dėsningumų iki tol mokslinio diskurso nepaliestuose reiškiniuose, savo dvilypės – analitiko ir poeto, gamtininko ir menininko –­ prigimties dėka be paliovos plėtė pasaulio suvokimo ribas. Šį C. Lévi-Strausso specifiškumą savo „Struktūralizmo istorijoje“ taikliai aprašė François Dosse’as: „Svyruodamas tarp noro atstatyti realybėje slypinčias vidines logikas ir poetinio jautrumo, kuris jį artimai sieja su gamtos pasauliu, Lévi-Straussas sukūrė didžiules intelektualines sintezes pagal muzikinės partitūros modelį.“

Jaunystėje išbandęs daugelį sričių ir nė viena nesusižavėjęs, pasirinko filosofiją, kurią baigęs su pagyrimu, metė ne vien iš baimės užsisklęsti pedagoginio darbo rutinoje, bet ir dėl pernelyg didelės šios disciplinos „laisvės“, dėl „ribų nebuvimo“: „Aš jaučiausi saugesnis priešais objektą, kuris buvo tiksliai apibrėžtas“, – sakė jis viename iš savo ankstyvųjų interviu. 1933-iaisiais, skaitydamas Roberto H. Lowie’o „Primitive Sociology“, jis atranda etnologiją ir atsitiktinai po metų gauna pasiūlymą dėstyti sociologiją Sao Paulo universitete, Brazilijoje. Tuomet ir pradeda rengti pirmąsias ekspedicijas į keturias labiausiai jį dominusias indėnų gentis – Caduveo, Bororo, Nambikwara ir Tupi-Kawahib.

Anglosaksiškų autorių veikaluose C. Lévi-Straussas atrado etnologiją, kuri Prancūzijoje egzistavo, bet ne ta forma, kurios jis intuityviai ieškojo. Prancūzijoje etnologija, užuomazgas pradėjusi dar su J. J. Rousseau („Discours sur l’origine de l’inégalité“), kurią tęsė tokie autoriai, kaip grafas Arthuras de Gobineau („Essai sur l’inégalité des races humaines“), buvo pernelyg teorinė ir per mažai praktinė. Prancūziškoje etnologijoje, net toje, kuri buvo dėstoma Sorbonoje (išskirtinai Durkheimo), C. Lévi-Straussui trūko santykio su realybe, realaus išgyvenimo pojūčio. Kaip 2008-aisiais „Le Monde“ rašė Rogeris Polas Droit, pagrindinis mokslininko bruožas buvo „nenumaldomas poreikis pakilti nuo emocijos iki jos kuriamų formų, siekiant ją ne užslopinti, o suprasti. Lévi-Straussas be paliovos bandė atrasti piešinyje geometriją, melodijoje – solfedį, peizaže – geologiją. Tariamai nenuspėjamoje mitų gausybėje jis įžvelgė gramatiką su griežtomis taisyklėmis. Tariamai savavališkuose vedybiniuose santykiuose atrado geležinę logiką, atskleidė tariamai nesustruktūrinto „laukinių“ mąstymo kompleksiškumą ir genialų išradingumą, nenusileidžiantį vadinamajam „civilizuotam“ mąstymui“.

1939-aisiais, grįžęs iš Brazilijos, jis po metų kartu su trockistu Victoru Serge’u ir siurrealistu André Bretonu bėgo nuo vokiečių okupacijos ir atsidūrė Niujorke, kur kaip ir daugelis Europą palikusių intelektualų rado prieglobstį Rockfellerio fondo išlaikomoje New School for Social Research. Amerijoje jam tenka vadintis Clause L. Strauss, kad nebūtų painiojamas su... džinsais. Amerikoje jis pradėjo artimai bendrauti su meno istoriku Henri Focillonu, Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo dėstytoju, o vėliau ir uošviu. Taigi, galime manyti, kad artima ir ilgametė Jurgio žmonos Hélène Baltrušaitienės ir Claude’o Lévi-Strausso žmonos Monique draugystė nebuvo atsitiktinumas.

Niujorke būsimas struktūralistas susipažino su lingvistu Romanu Jakobsonu ir pradėjo rašyti disertaciją „Elementarios giminystės ryšių struktūros“ („Les Structures élémentaires de la parenté“ ), kurią apgynė jau Paryžiuje. Nepaisant gana prieštaringų šio darbo vertinimų, jame autorius įvardijo svarbiausią nature/culture skirtį, kurią pavadina „intervencija“ – įsikišimu, pasireiškiančiu kraujomaišos draudimu: „Nes kultūra – tai taisyklių pasaulis.“ Pažintis su R. Jakobsonu suteikė jo ankstyvesnėms nuojautoms aiškų tyrimo metodą. Toms nuojautoms, kurias jis išgyveno dar karo metų pradžioje, vaikštinėdamas ties Maginot linija (skyrusia okupuotą ir laisvą Prancūziją), stebėdamas pienių pūkų išsidėstymo formas ir ieškodamas fenomenus valdančios logikos.

Jau ankstyvuosiuose darbuose C. Lévi-Straussas bandė suprasti simbolinį mechanizmą, kuris jungia visus gyvenimo sluoksnius – nuo šeimos iki religijos, nuo meno kūrinio iki užstalės papročių. Pradėjęs giminystės ryšiais, jis vėliau ir globalesniuose fenomenuose – totemuose bei mituose – ieškojo struktūrų, kurios juos pagimdo nepriklausomai nuo dalyvių valios ar sąmoningumo. Pavyzdžiui, mituose („Mythologiques“, 1967–1971) jis atranda orkestrinio kūrinio muzikos partitūrą, atitinkančią vidinę jų skaitymo logiką – ne linearią, o vertikalią.

Grįžęs iš Niujorko, C. Lévi-Straussas kelis metus iš eilės bando pakliūti į Collège de France, jam nepavyksta, ir jis pradeda rašyti romaną „Liūdnieji tropikai“ („Tristes Tropiques“). Parašęs pradžią, supranta, kad nėra rašytojas, „kad neturi vaizduotės ir nemoka kurti personažų“. Tuomet, jo žodžiais tariant, „iš didžiulės nevilties“, per keturis mėnesius parašo „intelektualinę autobiografiją, kurioje apmąstomas santykis tarp jo ir jo etnologinių patyrimų, negalinčių būti apmąstytais moksliniame veikale“. Viename iš skyrių, „Saulėlydyje“ („Le coucher du soleil“), išsaugo ir pradėto romano pradžią. Su knygos pasirodymu 1955 m. ateina pripažinimas ir – likimo ironija –­ knyga net būtų gavusi Goncourt’ų premiją, jei būtų buvusi romanas.

1962 m. pasirodę du veikalai – „Laukinis mąstymas“ („La Pensée sauvage“) ir „Totemizmas šiandien“ („Le Totémisme aujourd’hui“) galutinai naikina perskyrą tarp laukinio ir civilizuoto, tarp to, kuris nėra istorijoje, veikia kaip gerai suderintas laikrodis, gamina mažai netvarkos – entropijos, ir to, kuris turi progresu paremtą istorinę dimensiją. Tarp, jo žodžiais tariant, „šaltos“ – nulinio laipsnio, – ir „karštos“ visuomenės. Claude’as Lévi-Straussas skirtumo tarp laukinės ir civilizuotos prigimties nebuvimą grindė tuo, kad bet kuri kultūra, nesvarbu, kokios prigimties, funkcionuoja pagal loginių taisyklių sistemą, ir bet kurios kultūros mitai bei pasakojimai yra sudaryti pagal kitai kultūrai suvokiamus racionalumo dėsnius.

Paskutinėje knygoje „Žiūrėti, klausyti, skaityti“ („Regarder, Écouter, Lire“) antropologas kalba apie didžiausią savo gyvenimo aistrą – meną. Pamąstymai apie savosios, vakarietiškos, kultūros ir kultūrų, kurias studijavo, meną lydėjo jį visą gyvenimą. „Jei žvelgtume iš tūkstantmečių laiko skalės, žmonių aistros susilieja. Laikas nei ką prideda, nei ką atima iš žmonių išgyvenamos meilės, neapykantos, įsipareigojimų, tarpusavio kovų ar vilčių: anksčiau ir dabar – jie vis tokie patys. Ištrinkite dešimt arba dvidešimt šimtmečių iš istorijos, žmogaus prigimties supratimas nepasikeis. Vienintelis nepakeičiamas praradimas būtų meno kūrinių, kuriuos tie amžiai galėjo pagimdyti, praradimas. Nes žmonės skiriasi ir netgi egzistuoja tik savo kūrinių dėka. Vien tik kūriniai akivaizdžiai parodo, kad laiko tėkmėje realiai kažkas pakito.“

Jis buvo prisirišęs prie kultūrinio „reliatyvumo principo“, pagal kurį jokia visuomenė negali remtis savosiomis vertybėmis, vertindama kitos visuomenės meną, ir laikyti save aukštesne pastarosios atžvilgiu. Šis reliatyvistinis žvilgsnis buvo bene geriausias kultūrinio įvairumo apgynimas. Kaip ir pasisakymai prieš kultūrinį homogenizavimą, kurį šiandien vadiname globalizacija, sukuriantį nesugrįžtamus kultūrų įvairovės praradimus progreso vardan. C. Lévi-Straussas yra sakęs, kad etnologai buvo pirmieji ekologai. Jei atidžiau peržiūrėtume jo veikalus, pamatytume, kad dabartinis ekologinis mąstymas atitinka didžiąją jų dalį ir kad kai kurios idėjos yra net pagimdytos jo veikalų.

Dėl plataus mokslinio ir meninio akiračio C. Lévi-Straussą galėtume vadinti XVIII a. enciklopedistų tradicijų tęsėju. Jis yra vienintelis etnologas, išrinktas į „nemirtingųjų“ gretas – į Prancūzijos Akademiją, ir vienintelis autorius, dar gyvas būdamas (2008) patekęs į pačią prestižiškiausią prancūziškų knygų seriją „Bibliothèque de la Pléïade“. Bet, matyt, sunku būtų jį, paženklintą pesimizmo ir nusivylimo savąja epocha, vadinti Šviesos amžiaus žmogumi. Jis buvo prieš neribotą progresą ir prieš humanizmą, iškeliantį žmogų, kaip gamtos viešpatį, ant pjedestalo. Kai vienas žurnalistas paklausė, ar jis nemano, kad žmogus niekuomet nenorės nulipti nuo šio pjedestalo, antropologas atsakė: „Manau, todėl ir esu pesimistas. Mus kritikuoja, kad mes trypiame humanizmą, o aš manau priešingai.“