Neklauskime savęs, kas tokie esame

Baltuška R. BALTIJOS JŪRA IR LIETUVOS LAIVYNAS.
– V.: Baltos lankos, 2009.

Pagaliau įvairūs Lietuvos – ne jūrų valstybės apologetai ir dar įvairesni jiems pritariantys margaskverniai verkšlentojai gavo, ko nusipelnę: pirmieji – progą patylėti kartkartėmis kylančiose polemikose apie Lietuvą ir jūrą, antrieji – nosinaitę (net tris!) graudžioms ašaroms nusišluostyti. Kalbu apie tris knygas, dedikuotas Lietuvos – jūrų valstybės, lietuvių – jūros darbininkų temai. Esu realistas – ne lietuvių, kaip jūrinės tautos istorinei temai. Anaiptol ne todėl, kad lietuviai, anot karikatūrininko Ramūno Vaitkaus, tarpais pachaltūrinančio „tikrose“ jūrinėse valstybėse, tėra runkelių augintojai („Veidas“, 2005 08 04), o todėl, kad minimų knygų autoriai yra istorikai, mokslininkai, jūrininkai, o ne metraštininkai. Lietuvoje nuo Brunono laikų nebuvo tiek su vandeniu (ramiai! – ne gastronomine prasme) susijusių žmonių kartu sudėjus, kiek jų yra dabar. Prie šitos temos dar grįšime, o dabar kiek pavartykime knygas.

Visų pirma reikėtų pasakyti, kad visos trys knygos priskirtinos mokslinei (ar bent mokslinei populiariajai) literatūrai, tačiau žodis „mokslinis“ neturėtų gąsdinti „nemokslinio“ skaitytojo: iliustracijų gausa, kaleidoskopiškai besikeičiantys pasakotojai („Jūrininkų rengimas Lietuvoje...“ ir „Vėjas rėjose...“ parašyti autorių kolektyvų), tekstai pagyvinti aktualiomis, kartais pikantiškomis pasakojamojo meto detalėmis – knygų moksliškumą išduoda nebent panaudotos literatūros nuorodos. Tolėliau nuo jūros terminų nutolęs skaitytojas dviejose knygose ras net trumpus jūrinių terminų žodynėlius. Tačiau neretai dėmesį patraukia ne įvairūs jūreiviško gyvenimo nutikimų pasakojimai, o paprasčiausios žinutės: „mokėsi Italijos karinio jūrų laivyno akademijoje“, „į Inžinerijos mechanikos mokyklą Prancūzijoje išvyko“ („Jūrininkų rengimas...“, p. 109–111), dar minimos Belgija, Suomija, Latvija, Vokietija – juk ne dzūkiškai tose šalyse buvo dėstoma. Nebuvo tie kaimo bernai tokie pusgalviai, a? Smalsesniam skaitytojui gali pasirodyti, kad straipsnių autoriai kartais „užsižaidžia“ savo žiniomis: štai istoriko Dainiaus Elerto straipsnyje apie vokiečių povandenininkų mokymą keletą kartų minimas Gotenhafenas. Vargiai jį rastume šiuolaikiniame žemėlapyje, o juk tai tikrai daugeliui girdėta dabartinė Gdynė.

Vyresniųjų jūrininkų (ranka nekyla rašyti senųjų – na argi kapitonas Eimutis Astikas senas? O Ričardas Lučka?) prisiminimai knygą artina prie nuotykių apybraižų žanro. Labai ačiū už tokią pasirinktą istorijos dėstymo formą kapitonui V. Senčilai. Juk istorija – ne vien lentelės ir faktai. Pasigedau šiandien aušras sutinkančiųjų jūroje pasakojimų – matyt, dar ne laikas šiems apie savo „eibes“ viešai pasipasakot. Ilgai galvojau, kaip čia neparašyti šiandieninių jūrininkų – jūrininkais tampama vienąkart. Ir nebegrįžtamai.

Gaila, kad straipsnyje „Kitos jūrinio mokymo įstaigos Klaipėdoje“ nė žodeliu neužsiminta apie 42-ąją VPTM – bene didžiausią tokio profilio mokyklą Lietuvoje, rengusią laivų remontininkus Vakarų laivų remonto įmonei. Liko nepaminėtas upinis Lietuvos laivynas – lietuviškiausias per visą bolševikmetį. Ilgus metus Kaune veikė upeivių mokykla. Kauniečiai, matyt, atkreips dėmesį į neteisingai užrašytą miesto burmistro brolio, technikos mokyklų steigėjo J. Gravrogko pavardę (p. 98). Nelaikau geru tonu viešojoje erdvėje baksnoti autoriui į tekste paliktus netikslumus – negi imsi visą tiražą korektoriumi teplioti? Nekalbėčiau apie juos ir dabar, bet esu šventai įsitikinęs, kad visos šios knygos turi išliekamąją vertę ir užims vietas mūsų knygų lentynose šalia kitų Lietuvos istorijos tomų. Tiražas nėra nurodytas, tikėkimės, kad knygų pakaks visiems norintiesiems arba jos sulauks pakartotinio leidimo – gal net su papildymais. Istorija juk niekada nesibaigia.

VĖJAS RĖJOSE. BURLAIVIŲ EPOCHOS ATSPINDŽIAI LIETUVOJE (sud. Elertas D.).
– Klaipėda: Lietuvos jūrų muziejus, 2009.

Knyga „Vėjas rėjose. Burlaivių epochos atspindžiai Lietuvoje“ atitinka dovanų knygos formatą: tai ir kitoniškas maketavimas, ir sušiuolaikinta, kartais interpretuota dokumentų kalba, ir iliustracijų, tiek dokumentinių, tiek šiuolaikinių, gausa. Šarūno Leonavičiaus iliustracijos neapsiriboja lape matomu vaizdu. Įsižiūrėkite kad ir į p. 165 – tai nėra paprastos išlydėtuvės, paprastas atsisveikinimas. Krantinė – riba tarp dviejų pasaulių. Ir dar nežinia, kuriame lengviau gyventi. Jokių seiliojimųsi, jokių, kaip dabar madinga sakyti, šou. Išplaukiančiam į jūrą nedera sakyti „sudie“.

Knygoje randame dvi retai nagrinėjamas temas: burlaivius sfragistikoje ir heraldikoje, anksčiau publikuotas nebent grynai mokslinėje literatūroje. Doc. Edmundo Rimšos straipsnis guldo ant menčių Lietuvos jūrinės tradicijos skeptikus – juk negalėjo miestų herbuose, antspauduose būti vaizduojami nepažįstami, svetimi to meto visuomenei objektai. Kita tema, tikrai niekur ligi šiol neaprašyta –­ kontrabanda ir kaperiavimas Lietuvos pajūryje. Neilga šitokio pobūdžio mūsų istorija: neplukdėme į Ameriką vergų, neplėšėme Afrikos ir nežudėme indėnų. Na, vieną kitą Gotlando ar Bornholmo kaimą apiplėšdavome. Ačiūdie, kad tik tiek. Ne itin iš to pralobome. Verčiau jau šiaudastogės gryčiukės nei Amsterdamo raudonplyčiai. Paskutinė data, kurią pavyko aptikti knygoje šia tema, – 1863 metai. O kur įžymioji kontrabandininkų „Malaya“, nuo kurios konfiskavimo 1925 m. prasidėjo Lietuvos jūrinio buriavimo lietuviškoji dalis? Apie plėšikavimą – dar geriau: paskutinė data, minima skiltyje apie piratavimą, – 1770-ieji, Dancigas. Žinau Dainių Elertą kaip istoriką romantiką. Būkim biedni, bet teisingi: paskutinis dokumentais užfiksuotas plėšikavimo atvejis Lietuvos pajūryje – 1991 metais. Ar ne kuršių genų įtaka? Gindamas autorių, turėčiau pasakyti, kad tuomet jau buvo pasibaigusi burlaivių epocha. Tiesa, pasibaigė viena, prasidėjo kita – šimtus jachtų turime.

Istorikai – ne visažiniai. Knygų apimtis – ne begalinė. Gal todėl šiame puikiame albume nieko nerandame apie grafą Benediktą Tiškevičių ir jo jachtą „Žemajtej“ (249,2 t vandentalpos). Ir apie jachtą „Litwa“ (207 t vandentalpos) – jos varpas saugomas Gdansko jūreivystės muziejuje. Tiesa, „Žemajtej“ niekada nesilankė Lietuvoje, kaip, matyt, ir „Litwa“, vargu ar tų laivų savininkai mokėjo lietuviškai, ir jau tikrai jų flagštokuose neplazdėjo Lietuvos vėliavos (XIX a. pab.–XX a. pr.!), tačiau ką vien tik laivų vardai sako! Šiaip nesunku ir A. Mickevičiaus išsižadėt.

Knygoje kiek neįprastai išdėstyta asmenvardžių rodyklė – pirma parašyta ne pavardė, o asmens pareigos. Kalbininkai galėtų prikibti ir prie vietovardžių rašybos: vieni sulietuvinti, kiti ne. Smulkmenos, bet jos kiek menkina knygos, kaip mokslinės, statusą.

Kadangi admirolo Raimundo Baltuškos knygą „Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas“ gavau be aplanko, taigi ir be laivo „Jotvingis“ nuotraukos, tad leidau sau ją papuošti lipniu popierėliu su užrašu „Lietuvos istorija žvelgiant iš jūros“. Jei kam nors tai pasirodys keista, tegu pabando nuvažiuoti kad ir į Liepoją automobiliu, o paskui – nuplaukti valtimi ar jachta. Abiem atvejais miestas tikrai liks ten, kur buvęs. Ir gatvės, ir pastatai, ir žmonės. Viskas ten pat. Tik – ar tokie pat? Viską matysite kitu žvilgsniu: žmogaus, atplaukusio iš jūros. Tą patį galima pasakyti ir apie požiūrį, atrodo, į tuos pačius istorinius faktus.

Prisipažinsiu – sužinojęs apie šią knygą, buvau kiek skeptiškas – na ką gi įdomaus tas admirolas parašys!? Išleis kokius nors à la J. A. Pantelejevo (sovietų admirolo) memuarų prisiminimus, su savo, kaip svarbiausiojo veikėjo, figūra priešaky. Apsirikau. Pasakysiu net daugiau – kaip tik ir pasigedau tų memuarų. Tačiau jokiu būdu negalima sakyti, kad operuojama vien faktais ir skaičiais. Visas tekstas labai nuoseklus, dinamiškas, glaustas, paprastas ir aiškus – jūros žmogaus bruožas. Istorinės medžiagos pateikimo būdą net būtų galima įvardinti kaip plačią ir išsamią įvykių santrauką. Informacija dėstoma tarsi dviem fokusais: plačiakampiu ir ilgu, parodoma tiek bendra vieno ar kito laikotarpio geopolitinė situacija, ir šalia, kaip tos situacijos padarinys pateikiamas „priartintas“ vaizdas Lietuvoje. Arba atvirkščiai, nuo lokalaus vaizdo, įvykio pereinama prie globalių jo priežasčių,– admiroliška ranka! Tačiau admiroliškas žvilgsnis nenusileidžia iki istorinių personalijų lygio, kartais norėtųsi žinoti ir atskirų politinių figūrų vienokių ar kitokių sprendimų priežastis. Jei gerb. admirolas dar kada prisės prie Lietuvos jūrų istorijos, gal turėsime knygą, ne plonesnę nei prof. E. Gudavičiaus. Norėtųsi kiek daugiau sužinoti ir apie mūsų dabartinio karinio laivyno kūrimą ir jo kasdienybę, apie manevrus ir plaukiojimus, apie dalyvavimą įvairiose NATO operacijose. Ne vien smalsumui patenkinti – dėl paprasčiausio supratimo, kam mums laivai su patrankomis, jei su niekuo nesirengiame kariauti.

Per knygos pristatymą admirolas R. Baltuška itin jautriai reagavo į internete skelbtą J. Žilinsko pastabą dėl Paryžiaus konvencijos deklaracijos teksto (p. 117). Net nesusipažinęs su karo taisyklėmis, skaitytojas susivoks, kad antrajame punkte tetrūksta priešdėlio „ne“ – juk kontrabanda jokiais teisės aktais negali būti įteisinta.

JŪRININKŲ RENGIMAS LIETUVOJE JŪREIVYSTĖS ISTORIJOS RETROSPEKTYVOJE
(sud. Senčila. V.).
– Klaipėda: Libra Memelensis, 2008.

Norisi paprašyti visų knygų redaktorių – įtraukite pagaliau į savo kompiuterių žodynus vietovardį Goglandas – visais linksniais. Neverskite mūsų jūreivystės profesorių, kapitonų aiškinti kiekvienam sutiktajam, kad Gotlandas ir Goglandas –­ dvi salos, kurias skiria daugiau kaip 250 jūros mylių, žemės matais matuojant –­ apie 500 km („Jūrininkų rengimas...“, p. 126, 276, „Baltijos laivynas...“, p. 186). Kapitonas Eimutis Astikas savo rašinius rašo tik mechanine mašinėle – galima nesunkiai patikrinti, kurį klavišą jis bus barkštelėjęs, rašydamas straipsnį apie praktiką barkentinoje „Meridianas“. Ir „Šiauliai“, iš Talino į Leningradą evakuojant laivyną, niekaip negalėjo prie Gotlando atsidurti. Viena įdomi detalė, nepaminėta „Šiaulių“ istorijoje – laivas nežuvo per Talino evakuaciją, jį po metų – 1942-ųjų liepą nuskandino patys rusai, norėdami sutrukdyti vokiečiams nutempti nuo seklumos. J. Baltramonaičio prisiminimuose minimos Sen Jameno salos Šiaurės Atlante („Jūrininkų ruošimas...“, p. 285). Niekada neteko apie tokias girdėti, netgi visažinis „Google“ nieko nenurodo. Galbūt turėta galvoje Jan Mayeno sala?

Lietuvos jūreivystės kolegijos ir Klaipėdos universiteto jūreivystės instituto direktorius, profesorius, technikos mokslų daktaras Viktoras Senčila šiemet Šventosios uosto pievelėje, laikydamas rankoje ką tik buriuotojų ir žurnalistų klubo „Marinus“ gautą apdovanojimą – statulėlę „Albatroso skrydis“, apie tai, ar Lietuva kada nors buvo jūrų valstybė, atsakė maždaug taip: „Jei abejoji kuo nors, vadinasi, nesi tuo tikras. Jei svarstai, ar esi sąžiningas, vadinasi, vargu ar toks esi. Toks pat verdiktas, jei svarstai, ar esi jūrininkas, jūrinės bendruomenės narys.“

Turime verkšlentojų, netgi dėvinčių apvalainas jūreiviškas kepures su plačiomis kozirkomis, kad, štai, nesame mes jūrinė valstybė. Nesame. O štai turime vien tik jūrai skirtą žurnalą, du uostamiesčio laikraščiai leidžia jūros tematikai skirtus priedus, turime dailininką Edvardą Malinauską, kuris beveik išimtinai tapo tik jūrą. Jei jau sugeba iš to gyventi, matyt, yra ir tų, kuriems ši tema artima. Girdime, kad štai Lietuva neturinti nei savo jūrinės istorijos, nei tradicijų, nei, pagaliau (o gal – visų pirma?), tautinės jūrinės mąstysenos. Verkšlentojai tuoj pateiks argumentą – o kur toji Lietuvos jūrinė tradicija, jei per amžius Lietuva beveik neturėjo priėjimo prie jūros? Tačiau juk ne arabų nuo Sembos iki Šventosios gyventa! Vaitojama, kad tautiečiai plaukiojo laivais su svetima vėliava, kad juose buvo daugiau svetimtaučių nei savų. Tada galima atsakyt, kad ir JAV neturi savo laivyno, nes tikrųjų Amerikos gyventojų dalis laivyne vargu ar siekia bent pusę procento. Vadinasi, kai šių trijų knygų sudarytojai ar autoriai kalba apie Lietuvos sąsajas su jūra, jie remiasi bent vienu iš trijų aspektų: arba tautiniu, arba teritoriniu, arba politiniu. Matyt, didelė klaida būtų remtis visais trimis iš karto, vienintelis tokio požiūrio privalumas –­ istorijos vadovėliai būtų gerokai trumpesni.

Vienas didžiai gerbiamas skiltininkas ir docentas svajojo apie pokalbius su kapitonu ir orkestrą denyje, jaugi kitas, dargi profesorius, verkšlena, kad aritmetikos vadovėliuose nėra uždavinių su laivais. O kas gerbiamajam profesoriui trukdo tokį vadovėlį parašyti? Kas trukdo ne mažiau gerbiamam skiltininkui susikviesti į „Lisco Glorija“ viršutinį automobilių denį kad ir visą filharmoniją? Reikia, anot K. Pokšto personažo „Madagaskare“, nustoti svajoti ir atsistoti į jūrą veidu. Gal tada paaiškės, kad galbūt pakaks ir vienos smuikelės po kurėno šprytkarte, ir ne vyno taurė šildys, o miežinės kavos gurkšnis?

Dažnoje diskusijoje Lietuvos – jūros valstybės tematika būna operuojama skaičiais: tonomis, milijoninėmis investicijomis, laivais, kadrais. Turime bene 15 000 jūrininkų. Į Klaipėdą kasmet atplaukia 7 000 laivų. 20 000 000 tonų krovinių iškraunama. Daug! Daug? Lietuvos vidaus vandenų laivybos inspekcijos laivų registre įregistruota 60 000 laivų. Žinoma, didelė dalis jų – paežerėse ir pakūdrėse prirakintos trilentės irklinės valtys. Tačiau ir jachtų daugiau nei 1 000 turime. O kur dar visokie net neregistruojami „laivai“: burlentės, jėgos aitvarai? Tie patrakėliai jau bėga iš Baltijos – vėjo jiems, mat, per mažai, bangos per žemos. Važinėja sau runkelių augintojai ir garažo vartų gamintojai į Maroką ar Braziliją paburiuot. Kasmet įvairius buriavimo ir motorlaivių kursus baigia du kartus daugiau kursantų nei Jūreivystės kolegijoje. Žinoma, nereikia lyginti profesionalų su mėgėjais. Tačiau nereikia lyginti ir tų, kuriems jūra – pragyvenimo šaltinis, ir tų, kuriems pragyvenimo šaltinis – dėl jūros. „Dideli laivai neša garbę, mažuose tampama jūrininkais“, – nežinau, kas pirmas tai pasakė. Net menkių meškeriotojai sužvejoja tikrai ne mažiau nei tikri žvejai tinklais. Prasidėjus sezonui, t. y. atšalus orams, kasdien po keliasdešimt laivelių – kas savo, kas išsinuomotuoju į jūrą plaukia. Suvažiuoja nuo Adutiškio ir Žaslių. Krūvas pinigų pilkeriams išleidžiantys, šakšiniui ar suominiui stipriau pūstelėjus, vemiantys toliau negu patys mato, sušalę ir sušlapę. Kartais ir gyvastį savo jūros dugne padėdami. Ar dėl žuvies tad taip, ar dėl ko kita? O Klaipėdoje per The Tall Ships’ Races kas dėjosi!? Su papu penimais bambliais mamos ant molų stovėjo. Į burlaivius mat pasižiūrėt sulėkė. Dešimtimis. Taigi dešimtimis tūkstančių, sakau. Taigi per patį runkelių ravėjimo įkarštį! Ar truputėlį neraustate, gerb. R. Vaitkau? Linksta mūsų žmogus prie jūros, nesvetima ji jam. Kas kalba kitaip, paprasčiausiai sako netiesą.

Ačiū.