Fotoreportažai stebuklų tema

Algis Griškevičius „Vaikščiojantis padebesiais“. 2009

Liaukis žaisti su savimi, ateik, pažaisk su manim – tokia galėtų būti įžanga į Algio Griškevičiaus fotografijų albumą „Mikališkių stebuklai“. Arba reklaminės kampanijos šūkis. Pikantiškas, interaktyvus ir žaismingas. Pamąsčius – ilgesingas, liūdnas ir atidus.

„Stebukladarys Algis Griškevičius“, „Griškevičius – virtuoziškas vertėjas, sugebantis taupiai ir tiksliai įvaizdinti tiek žodį, tiek sąvoką“, „Griškevičius – nepailstantis šypsotis menininkas su kone mirtinu ironijos užtaisu“, „Teatrališkai į gyvenimą žvelgiantis metaforų kolekcininkas“, „Vaizduotės fotografas“ – tai tik dalis A. Griškevičiui skirtų epitetų, kuriuos radau kultūrinėje spaudoje. Apie jo kūrybą smagu rašyti. Ji – literatūriška, poetiška, nenuobodi. Leidžianti kritikui grakščiai šuoliuoti į jos gylį ir plotį. Tai patvirtina gražūs, kartais vienas kitam prieštaraujantys komplimentai menininkui.

Vis dėlto pati mačiau – nei stebukladarys, nei ką... Dažniausiai smagus ir vis kur nors skubantis vyriškis, vasarą nuolat „kursuojantis“ tarp automobilio ir namų, tempdamas kartis, pagalius ar kitokius krovinius. Jis save apibūdina kaip sezoninį menininką: rudenį, žiemą ir pavasarį tapo (vakarais pina objektus), o vasarą –­ tik fotografuoja. Nuolat turi idėjų ar minčių, kuriomis dalijasi kaip saldainiais –­ su šypsena ir be pavydo, nesureikšmindamas. Sugebėjimas neslėpti idėjų paranojiškai, bijant, kad kas nenuvogtų, –­ vienas iš kūrybiškų ir laisvų asmenybių bruožų. Kaip ir drąsa mėginti sukurti ką nors nauja. „Rimčiau fotografuoti pradėjau prieš aštuonerius metus ir kiekvienais metais pavykdavo padaryti po 12–15 fotografijų. Todėl kartais pavydėdavau Pauliui Normantui, kuris po kiekvienos kelionės pripleškina po fotografijų knygą. Taigi šiais metais, draugų raginamas, ryžausi knygai ir aš“, –­ taip knygos atsiradimą aiškina autorius.

„Mikališkių stebuklai“ – rinktinis fotografijų albumas. Čia skaitytojai ras ir senų, parodose rodytų fotografijų (ciklai „Pradžia“, „Zodiako ženklai“, „Mikališkių stebuklai“) ir naują 2009 m. ciklą „Cirkas“. Visas jas jungia bendra mintis, nuotaika ir atlikimas.

Vėlgi – ne stebuklai. Pavadinime –­ ironija. Prieš kelerius metus surengtoje A. Griškevičiaus parodoje rodytame videofilme matėsi, kaip kiekvienas iš „stebuklų“ realybėje buvo sumontuotas, liejant prakaitą. Ar kantriai krapštantis, kuriant kokią nors miniatiūrinę „tėviškę“ arba sparnus karvei Mūzai.

Surežisuotos, siurrealistinės nespalvotos A. Griškevičiaus fotografijos atliktos beveik be kompiuterinės korekcijos. Visi čia užfiksuoti neįtikėtini dalykai (skraidantys akmenys ir žuvys, ežero vandens matavimas ar pjaustymas, virvės rijimas ar sklendimas virš tėviškės laukų) buvo įvykę iš tikrųjų – sukurti, pasitelkiant kranus, mašinas ir kitas priemones. Kitas fotogra­fijų kitoniškumas – jų herojai. Vyrai ir moterys „metuose“, apsinuoginę fotografuojami keisčiausiose situacijose. Nuogi kūnai pateikiami atvirai, be užuominų į erotiką, pasak A. Narušytės, „nuodėmės ir dorybingumo kategorijos jiems netaikomos“. Fotografijoms būdinga ironija, žaismingumas, paradoksalios ar absurdiškos situacijos. Dalį fotografijų siužetų galima rasti A. Griškevičiaus tapyboje, dalis naudojamų „rekvizitų“ tampa savarankiškais objektais.

Fotografijas pristato trumpas albumo sudarytojos Eglės Deltuvaitės žodis bei Agnės Narušytės ir Vaido Jauniškio tekstai. Taikliai pasirinkti autoriai: A. Narušytė į A. Griškevičiaus fotografiją žvelgia iš kritinio atstumo, V. Jauniškis, dalyvavęs kuriant Mikališkių stebuklus, apie šį procesą pasakoja labiau kaip liudininkas. Albumą vartantis skaitytojas turi nemažai galimybių interpretuoti. Galiu įsivaizduoti žmogų, kuris įkvėptas nuotraukų, ryšis kokiam žavingai beprasmiškam poelgiui. Galiu matyti kukliai krizenančias moteriškes, nužiūrinėjančias sodrius Mikališkių faunų kūnus. Matau ir racionaliuosius lietuviškus tipažus, kurie šalia kiekvienos fotografijos pateikia bent po tris technines tų triukų atlikimo galimybes. Autorius norėtų, kad žiūrovas, vartydamas knygą, pirmiausia pastebėtų metaforas, citatas ir mėgautųsi asociacijomis. Bet žmonių požiūrio nepareguliuosi. Todėl jam nekliūva, jei kas nors tiesiog džiaugsis vaizdais ar stebėsis atlikimu. Viskas „legalu“. Gali turkštis paviršiuje, jei nori – neri giliau. Panašiai elgiamės ir su mitologiniais pasakojimais –­­ sekame nuotykinį ar fantastinį siužetą arba ieškome kontekstų, išminties ir bendrų patirčių.

Mikališkių pasakojimai turi veikėjus – senstelėjusius faunus ir satyrus, kurie yra pagrindiniai visų stebuklų personažai. „Šiaip jau stebukluose norėtų dalyvauti žymiai daugiau mano pažįstamų, bet kol neįgaus reikiamo svorio ir formos, jiems teks pagyventi kasdienybėje,“ – pasakoja A. Griškevičius.

Dauguma fotografijų darytos atviroje erdvėje, Mikališkių kaime. „Mikališkių kaimas yra tarp Dubingių ir Bijutiškio. Kaimą sudaro trys sodybos –­­ viena iš jų priklauso pani Aldonai, kuri nuolat ten gyvena, antra – mano bičiuliui Mykolui Ignatavičiui, o dar viena stovi tuščia ir baigdama sugriūti laukia turtingo pirkėjo. Nuo seno, man dar nepradėjus fotografuoti, su draugais važinėdavome pas Mykolą ir dalyvaudavome ten vykstančiuose stebukluose. Taigi ieškoti kitos stebuklingos vietos nebuvo prasmės“, –­ aiškina menininkas. Mikališkių mitas turi du pastoviuosius dėmenis – tam tikrus herojus ir konkrečią erdvę, kuriuose ir vyksta veiksmas –­ stebuklai.

Veiksmas vyksta atitinkamai ciklo temai ir „režisieriaus“ norams. Nepai­sant to, kad kalbame apie sustingusius kadrus, veiksmas čia intensyvus. Kiekvienas kadras – tarsi istorijos fragmentas, kuriam nepakenčiantis informacinių spragų protas iškart ima kurti pradžią, veiksmą ir pabaigą. Žiūrovas fotografijas „apaugina“ savomis patirtimis, ir šis procesas ne mažiau įdomus ar malonus nei pasyvus žvilgsnis. Absurdiškos situacijos, kuriose dalyvauja realūs kūnai, provokuoja žiūrovą įsitraukti – išsiaiškinti, paaiškinti absurdiškumą, įvedant reikšmę ir prasmę. Prisiminkime Marshallo McLuhano žmogaus tęsinių teoriją, kurioje vietos skiriama ir žaidimams: „Menas, kaip ir žaidimai, tapo mimetiniu senosios visiško įsitraukimo magijos aidu ir išsilaisvinimu iš jos. Magiškų žaidimų ir vaidinimų dalyviams tampant vis didesniais individualistais, meno ir ritualo vaidmuo pasislinko nuo kosminių dalykų prie žmogaus psichologijos, kaip graikų dramoje.“

„Reikia pripažinti, kad šiais metais dauguma Lietuvos stebuklų nustelbė Mikališkių stebuklus, o šių metų cirko programa tikrai turi daug aliuzijų į kasdienybės stebuklus. Nesinorėjo visko traktuoti perdėm tiesmukai, nes dauguma stebuklų universalūs ir vyksta visais laikais“, – taip politinių ir kultūrinių lietuviškųjų realijų įtaką „Cirko“ ciklui komentuoja autorius. Išlaikomas nuoseklumas – realybė lengvai užkliudoma, tačiau nepritraukiama pernelyg arti. Situacijos neapibrėžtumas įgalina įsitraukti ir žiūrovą. Ne stebuklai, žinoma. Toks žaidimas su žiūrovu paprastas. Tačiau jis veikia ir veiks, kol jausime poreikį žaisti, stebėtis ir bendrauti.