 Andriaus Valužio nuotrauka |
Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22), eksponuojami 1830–1900 m. drabužiai ir aksesuarai iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Paroda, sulaukusi didžiulio žiūrovų dėmesio, pratęsta ir dar rodoma vasario mėnesį. Ji intriguoja tik filmuose matytais drabužiais, apavu, aprangos aksesuarais. Jų ekspozicija – tartum atversta madų istorijos knyga, tiksliau – mados požiūriu įdomaus laikotarpio atspindys, nušviečiantis estetinio skonio kaitą. Parodoje matome, kuo vilkėjo Viktorijos laikais pasiturintys Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Rusijos, JAV vyrai ir moterys.
Istoriniais drabužiais parodoje aprengta 50 manekenų. Romantizmo ir art nouveau stiliai, vyravę nuo XIX a. ketvirto dešimtmečio iki šimtmečio pabaigos, iliustruojami suknelėmis, eilutėmis, šalikais, skrybėlėmis, vėduoklėmis, saulės skėčiais, lornetais – mažmožiais, šiandien buityje nebenaudojamais ir primirštais. Tarp tų praeities daiktelių – dailios užrašų knygutės, skirtos damoms pasižymėti, kam koks šokis pokylyje pažadėtas; segės, o greičiau miniatiūrinės vazelės, kurias prancūzai trumpai vadina porte-bouquet ir be kurių neapsieidavo nė viena dama, sumaniusi prisismeigti prie suknelės gyvų gėlių puokštelę; biseriu nusagstyti keliaraiščiai; sachet, arba sašė, – megztas vokelis nosinėms, skarelėms susidėti, šilkvilne siuvinėtos porte-monnaie, kurias daug kas įsivaizduoja kaip kapšelį monetoms, anglai šį prancūzišką žodį verčia į wallet, reiškiantį sulenkiamą piniginę, mažą lagaminėlį ir kelionmaišį, o lietuviai, drąsiai vartoję žodį portmonė tarpukariu, šiandien aiškinasi jo reikšmes žodynuose. Nepažįstamų žodžių ne specialistams parodoje rasis daugiau – tai medžiagų, nėrinių, jų spalvų, suknelių dalių, fasonų pavadinimai, kurie kelia sumaištį galvoje, kol nematai daikto. Tuo eksponatas ir svarbus – jis, kuriuo grožimasi, stebimasi, žavimasi, yra dar ir vaizdinė priemonė – sunkiai žodžiais nusakomas gigot (žigo) fasonas nesunkiai įsimins, matant ant manekeno Anglijoje siūtos vasarinės suknelės pūstas rankovytes, neužsimirš ir ecru spalva, skirtingai aprašoma žodynuose, o nieko nesakantis audinio chineé (šinė) raštas atsiskleis kaip subtilus margintų metmenų ir vienspalvių ataudų derinys.
 Andriaus Valužio nuotrauka |
Lankytojai, atėję į parodą, kartu įžengia į aukštojo siuvimo meno lauką, nes A. Vasiljevo rinkiniu pristatomi ir Charles Worth, Henriette Favre, Kate Southern, Miss Lever, Thomas modelių namų Paryžiuje, Londone ar Strasbūre kūrybos pavyzdžiai. Tai XIX a. šešto ir septinto dešimtmečių išeiginės suknelės, dėvėtos ant krinolinų, aštunto ir devinto dešimtmečių vakariniai iškilmių apdarai su turniūrais, Briuselio nėriniai ir dekoratyvūs, stilizuoti šimtmečio pabaigos gėlių ornamentai.
Paskutinio XIX a. dešimtmečio akcentas – art nouveau stiliaus, susiformavusio japonizmo įtakoje, drabužiai. Parodoje matyti, kaip šešto ir septinto dešimtmečių mada, diktavusi anilinu dažytų audinių ryškumą, šimtmečio pabaigoje traukiasi į šalį, užleisdama vietą švelniems pasteliniams pražystančių vilkdalgių ar hortenzijų raštams, kuriuos atpažįstame ir beveik visuose XIX a. pabaigos taikomojo meno dirbiniuose – vėduoklėse, dekoratyviniuose siuviniuose, papuošaluose.
Madų parodos fonas – 1855–1900 m. padidintos fotografijos ir XIX a. antroje pusėje tapyti portretai, kuriuose madingas ir brangus drabužis, dailus kvepalų buteliukas, grakščiai išskleista nuostabaus rašto vėduoklė ir net akiniai atėjusiesiems į parodą pažinti mados vingių suteiks daug informacijos.
A. Vasiljevas rinko kolekciją bene trisdešimt metų, ji rodyta ne tik Paryžiuje, kur yra saugoma, bet ir Londone, Briuselyje, Stambule, Maskvoje, Sidnėjuje, Tokijuje, Santjage, Rygoje – dažniausiai taikomosios dailės arba mados muziejuose. Visą ją sudaro daugiau kaip 10 000 eksponatų, kurių seniausi kilę iš XVIII a. rūmų ir dvarų sodybų aplinkos. A. Vasiljevas nuolat papildo savo rinkinį pirkiniais aukcionuose, antikvariniuose salonuose, jo kolekcijoje yra ir naujausiais mados vėjais dvelkiančių apdarų, įsigytų ir dovanotų.