Camus – mano tėvas

Iki tėčio mirties nežinojau, kad jis garsus. Tik kai mirė, supratau. Ir čia nėra jokio pavydo. Man jis buvo tėvas. Keista, labai keista. Dievinau jo juoką. Kitiems Albert’as Camus buvo mitas, bet ne tėvas. Jo šlovė, kurios nesuvokiau ir nuo kurios jis išsaugojo mus, užgulė mano brolį ir mane, ir mus sugniuždė. Man buvo keturiolika metų. Niekas, tikrai niekas nepagalvojo, kad man gali būti liūdna. Net prislėgta nelaimės mama. Kaip tik po tėčio mirties ji man pasakė, kad reikės operuoti katę Agatą, kurią man padovanojo tėtis, kai buvau maža. Vis dar girdžiu, kaip jis niūniuoja: „Agatyte –­ mano katyte, gražios tavo kojytės...“ Ji visuomet iš visur susilaukdavo mažylių – mūsų namuose visi buvo laisvi, net katės –­ ir laikydavome kačiukus du mėnesius, kol juos išdalydavo. Dievinau kačiukus. Mama man pasakė: „Ką darysime su jais? Tavo tėvas juos atiduodavo. Iš mūsų jų niekas neims.“ Ji buvo teisi. Ir dabar aš viską supratau apie gyvenimą. Ir mama liepė išoperuoti katę.

Kai mokykloje klausdavo, kokia mano tėvo profesija, atsakydavau „rašytojas“, bet man iškildavo klausimas. Stalius – tai profesija. Bet rašytojas? Vyras, kuris lieka namuose ir „rašinėja“ prie savo stalo, yra veik kaip ir tinginys... Niekas negalėjo jo trukdyti. Tačiau, kai jam neduodavo ramybės, pykdavo retai. Jis buvo griežtos laikysenos, dėmesingas valgiui ir pagarbus kitiems. Man kur kas labiau patikdavo motinos ar senelės antausiai. Kai iškrėsdavau kvailystę, žinojau jų tarifą. Susimokėdavau ir vėl pradėdavau ramiai iš naujo. Kai būdavau šalia tėtės, pakakdavo tik jo žalsvai kaštoninių akių žvilgsnio ir kelių žodžių, kad už žolę žemesnis pasidarytum. Kai pasakiau, kad noriu ruoštis Pirmajai Komunijai, jis paklausė, ar dėl to, kad tikiu Dievą ar kad noriu gražios suknelės ir dovanų. Iškart supratau, kad reikalas baigtas. „Manai, kad šitai žavu?“ Bent jau buvo aišku. Jam atrodė, kad jei turi stogą ir knygų, vadinasi, turi viską, ko mums reikia. Mūsų namuose nežinojome, kas yra perteklius. Turėjai prašyti naudingų dovanų. Prašyti kuprinės per Kalėdas, net gražios kuprinės – netinka. Paskutinė dovana, kurią per gimtadienį man įteikė tėvas, buvo rašomasis stalas. Žinoma, gražus rašomasis stalas... Bet kai sunkiai sirgau, jis man padovanojo „Teppaz“ firmos patefoną. Tai taip neatitiko namų dvasios, kad buvau įsitikinusi, jog netrukus mirsiu.

Mamai padėdavo moteris. Mes klodavome lovas, valydavome batus ir patarnaudavome tai moteriai. Tai buvo suprantama. Netiesiogiai mano tėvas norėjo, kad gerbtume ją už amatą, kuris buvo ir jo motinos: ateinanti namus tvarkyti moteris. Jo motina buvo kurčia, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Kai jos vyras žuvo 1914 metų kare, administracija jai atsiuntė nedidelę sviedinio skeveldrą, kuri jam suskaldė galvą. Su vaikais – vyresniuoju Lucienu ir dar kūdikiu Albert’u ji grįžo pas motiną į Alžyro miestą, Belkūro kvartalą. Ji tik tyliai pasidavė likimui. Jie visi buvo vargšai, visiški vargšai ir apie nieką kitą negalvojo. Kažkur mano tėvas rašė, kad „engiamųjų mąstymas nukreiptas į esmę“. Čia esmė reiškė žinoti, ar turėsi užtektinai pinigų, kad pavalgytum. Ne rytoj, šįvakar. Kai tėvas man pasakodavo apie savo senelę, aš jos nekęsdavau, nes jinai jį mušdavo su jaučio sausgysle. O jo motina, kuri paprastai pasisakydavo tik gestais, tyliai ištardavo: „Tik ne į galvą.“ Tai buvo skurdus, uždaras pasaulis, jis jautėsi geriau už jo ribų negu jo viduje. Jis – Belkūro vaikėzas. Su draugais seka benamių gyvūnų gardo darbuotojo, pono Galoufos vežimą, kad išlaisvintų benamius kates ir šunis. Kaip ir visi kvartalo žmonės, kalba vietine tarme. Prancūzų kalba jam buvo iššūkis. Pradinę mokyklą baigia 11-os metų, ir senelė nori, kad pradėtų dirbti ir kad į namus parneštų pinigų. Tačiau į mano tėvą atkreipė dėmesį jo mokytojas Louis Germainas. Jis apgina jį ir laimi: tėtis mokysis toliau. Pirmą sykį licėjuje jis pajunta neteisybę. Prarają tarp kitų ir savo pasaulio. Taip bus ir vėliau – Pary­žiaus kvartale Sen Žermene dė Prė. Į jį žiūri kaip į driskių. Bet mano tėvas toks nesijautė. Jis buvo optimistas. Bet neteisybė buvo juntama visą laiką. Nuotraukose matyti, kad didžioji dalis mokinių su kaklaskarėmis. Bet ne jis. Jau tada jis buvo laisvas. Vėliau jis pasakė, kad „yra grožis ir pažemintieji“ ir kad jis nenori būti „neištikimas nei jam, nei kitiems“, manau, kad tai buvo įgimta.

Būdamas 17 metų, jis ima spjaudyti krauju. Tuberkuliozė. Mirtina liga, gėdinga liga. Tuo metu žmonės nuo jos miršta, ir į džiovininkus žiūrima it į sergančius maru. Iki šiol jis neturėjo nieko, tačiau prieš jo akis buvo gyvenimas. Tai jam atrodė visiškai suprantama. Tačiau net ir gyvenimas šiuo atveju nebuvo toks akivaizdus. Jis apsigyvena pas savo dėdę Acault, Mišlė gatvės mėsininką, nes čia bent galės pavalgyti geros mėsos. Dėdė priklauso masonams, jis turi begalę knygų. Tėtis niekada nebuvo matęs knygų namie. Vėliau jam uždraudžia dėl ligos gauti agrežė laipsnį. Kaip ir įsidarbinti 1939 metais. Rogeris Nimieras pakomentavo: „Ne dėl Camus plaučių kilo karas...“ Gražu, ar ne? Jis turi liautis žaidęs futbolą. Vis dėlto jis mėgo futbolą. Jį vadindavo „pypliu“, nes vėlai išaugo. Netoliese – Tabletės paplūdimys, jūra ir saulė. Ir neįtikėtinas laisvės jausmas, kur susipina moterų kūnai, priėmimas į tarnybą, jau ir teatras. O dar žurnalisto darbas laikraštyje „Alger républicain“. Vėliau jis rašė: „Visų pirma, skurdas man niekada nebuvo nelaimė: jame šviesa skleidė savo turtus.“ Vaidindamas Olivjė le Dėm Théodore’o de Banville’io „Grenguare“, per dieną jis uždirba 85 frankus. Neblogai! Jis privačiai dirba mokytoju, triūsia meteorologinėje tarnyboje, užsiima kečo imtynėmis, kol sykį susilaužo nosį.

Būdamas 23 metų – ir tai atrodo neįtikėtinai šiuolaikiška XX a. ketvirto dešimtmečio kolonijinėje visuomenėje –­ jis išsinuomoja namą „drauge“, kaip pasakytų šiandien, su trimis moterimis, iš kurių dvi – lesbietės. Tai „Fišiu namas“ su terasa į Alžyro įlanką, o jį nutapė Louis Bénisti, pavadindamas „Namu pasaulio akivaizdoje“. Jis turi šunį Kirką, pavadintą Kierkegaardo garbei. Jis nusprendžia rašyti. Pirmiausia išspausdina 350 egzempliorių „Išvirkščiosios ir gerosios pusės“. Be abejo, padedamas bičiulės iš Orano, 1937 metais jis susipažino su mano motina Francine Faure. Mama Alžyro mieste studijavo matematiką. Ji skambino pianinu. Pažiūrėkite į ją: ji tiesiog puiki. Ji man nieko nepasakojo apie pirmuosius metus su mano tėvu. Žinau tik, kad jinai jį visuomet mylėjo. Ir, manau, kad jis ją taip pat. Buvo ir kitų moterų, ir kitų meilės istorijų. Tačiau jis niekada jos nepaliko. Manau, kad jie išties buvo bičiuliai ir veikė drauge. Žmonės juos palaikydavo broliu ir seserimi. Nemanau, kad ji buvo labai laiminga, tačiau netikiu, kad už tai atsakė tik mano tėvas. Būtent ji man sakė, kad jie visada mylėjo vienas kitą ir kad jų meilė niekada nebuvo pusėtina. 1936 metų lapkričio 1 dieną jis su savo draugu Pascaliu Pia įsteigia laikraštį „Alger républicain“. Užtenka ne tik duonai, bet ir sviestui... Jame jis paskelbia reportažų ciklą „Skurdas Kabilijoje“. Jis domisi teisingumu, neteisybėmis, kronikos faktais. Šito jam neatleido. Laikraštis – cenzūruojamas. Jis neberanda darbo, yra priverstas palikti Alžyrą ir 1940 metais išvykti į Paryžių. Laikraštis „Paris-Soir“, kuriame jis dirba, „perkeliamas“ į Lioną. Čia mano tėvai ir susituokia. Laikraščio spaustuvės darbuotojai įteikia mamai puokštę laukinių našlaičių. Mama, grįžusi į Alžyrą, rašo draugui: „Be abejo, mums trūko atsargumo. Norėjome elgtis tarsi nebūtų buvę karo. O karas mus išskyrė.“ Dvejus metus jis žinojo tik vieną dalyką: kad jie gyvi, ir viskas.

Tėtis, kaip tuberkuliozės atsinaujinimo auka, buvo priverstas apsigyventi Šambono-siur-Linjono krašte, Paneljė kaimelyje. Aplinkiniuose ūkiuose valstiečiai paslėps ir išgelbės 5000 žydų vaikų. Pasipriešinimo judėjimas vyksta čia, visai netoli. Jis prisidės prie jo. Tėtis rašo: „Aš daug galvojau, ir aš taip pasielgiau visiškai aiškiai, nes tokia buvo mano priedermė.“ Jis įsijungia į Henri Frenay vadovaujamą Combat judėjimą. Sykiu dirba Gallimard’o leidyklos skaitytojų komitete ir pogrindinio laikraščio žurnalistu, rašančiu redakcinius straipsnius. Nežmoniškai rizikuoja. Turi padirbtus dokumentus Albert’o Mathé iš Epinė-siur-Orž pavarde, kaip Jacques’o ir Madeleine sūnus, profesija – „redaktorius“. Buvo jo draugų suimtų, deportuotų. Kai kurie iš jų nebegrįžo. Šit kodėl jis visuomet sakė, kad nenori būti apdovanotas Pasipriešinimo judėjimo medaliu. Kai vis dėlto jam jį įteikė, sykį jau po šalies išvadavimo jis ateina į „Combat“ laikraštį, kuris po penkerių gyvavimo pogrindyje metų vėl išeina į dienos šviesą, ir paklausia bičiulės, kuri buvo išvežta į Ravensbriuką: „Kas mane įdavė?“. 1944 m. mano tėvas susipažįsta su Maria Casarès. Jie drauge dirba teatre ir myli vienas kitą deginančia aistra. Kai iš Alžyro grįžta mama, abu nežino, kaip jiedu susitiks. André Gide’as išnuomojo tėvui vieno kambario butą Vano gatvėje. Mama pasakojo, kad jame buvo taip šalta, jog parketo įpjovose matėsi ledas. Vis dėlto mano tėvai turėjo susitikti, nes po kelių mėnesių, 1945 metų rugsėjį gimėme mes – mano brolis dvynys Jeanas ir aš. Gyvenimas nebuvo paprastas. Kai mama laukėsi, paprašė maitinimo talonų už du kūdikius. Kažkas jai atsakė: „Nedidelė bėda. Vienas iš jų gali mirti.“ Mano tėvai neturi savo buto. Jie glaudžiasi pas draugus Paryžiuje arba kaime. Pas Michelį Gallimard’ą ropodami keturiomis, sukramsnojome „Žmogaus būtį“. Knygą! Ir ne bet kokią: originalą! 1946 m. tėtis ilgai keliavo po Ameriką ir iš ten parvežė ne vieną kilogramą šokolado, cukraus, miltų, ryžių, kiaušinių miltelių: 14 kilogramų muilo ir 15 kilogramų maisto kūdikiams.

Tėtis ir toliau rašo knygas, pjeses. O Maria vaidina. Tai su manimi nesusiję, toks jau tas gyvenimas. Tačiau namuose aš negirdėjau nė vieno Mariją įžeidžiančio žodžio. XX a. devintajame dešimtmetyje, po savo motinos mirties, aš ją sutikau. Lankiausi Nicoje. Ji vaidino spektaklyje. Palikau raštelį teatre. Pripasakojome viena kitai įvairiausių dalykų. Mums buvo gera kartu. Ji buvo tokia gyva, širdinga, juokinga. Valgėme šokoladą. Ji rūkė, ir kartais ją apimdavo siaubingi kosulio priepuoliai. Kai ji užgesindavo vieną cigaretę, išsyk užsidegdavo kitą. Jiedu –­ mano tėvas ir ji – buvo panašūs. Jie pasižymėjo ta pačia maniakiška gyvenimo meile, kad ir kokia ji būtų. Žmonės viską iškenčia. Tačiau ir priima.

Šaliai išsivadavus, mano tėvas dažnai matosi su Sartre’u ir Beauvoir. Sen Žermeno dė Prė kvartale visuomet siau­tė šventė, šokiai, būdavo ir išgertuvių. Tačiau mano tėvas jautė, kad mažumėlę nedera prie jų. Jis – Viduržemio jūros žmogus, nesimokė Normalinėje mokykloje, nėra iš buržuazijos. Sartre’as jį laikė „gatvių chuliganu“ ir tai nebuvo visai netiesa. Sartre’as jautė, kad savo bičiulio Camus draugijoje pats tampa šiek tiek chuliganiškas. O Beauvoir mano tėvas traukė. Jis jai nepritarė. Ar tai iš tikrųjų buvo trauka, ar intelektualinis smalsumas? Ji sakydavo, –­­ toks buvo jos mokslinis požiūris! – kad jei nori pažinti vyrą, reikia su juo permiegoti. Pažiūrėkite į Brassaï nuotrauką: mano tėvas pastatė Picasso pjesę „Geismas, sučiuptas už uodegos“. Čia matome Lacaną, Cécilę Eluard, Picasso, Valentine’ą Hugo, Leirisus, Sart­re’ą ir Beauvoir. O į ką žiūri mano tėvas? Į šunį.

Rašyti – vadinasi, nesutarti, nebūti išgirstam. Šitai gerai žinojo mano tėvas. Buvau maža mergaitė, tačiau jutau aplink jį priešiškumą. 1951 metais, išleidęs „Maištaujantį žmogų“, jis sudrebina tabu. Tuo metu neturėjai teisės kibti prie Sovietų Sąjungos. Nors visi žino, kad gulagas egzistuoja. Visi kalba, kad jis egzistuoja svarbaus reikalo vardan. Visi tyli. O jis nusprendžia prabilti. Ir šitai kai kam nepatinka. Sykį – vėliau supratau, kad tai įvyko po baisios polemikos su žurnalu „Les Temps modernes“, kuriame Francisas Jansonas, įsakytas Sartre’o, iškoneveikė knygą nepaprastai žiauriai, – randu tėvą, nuleidusį galvą, svetainėje, sėdintį žemame krėsle. Aš jam sakau: „Tau liūdna, tėti?“ Jis pakelia galvą, pažiūri tiesiai man į akis ir atsako: „Ne, aš – vienas.“ Šito niekada neužmiršau. Šitai mane taip pakurstė! Nežinojau, kaip jam pasakyti, kad su manimi jis negali būti vienas.

1956 m. sausio mėnesį, kai savaitraščiui „L’Express“ jis rašo straipsnį „Paliaubos civiliams“, jis ne tik rašo. Jis vyksta į Alžyro miestą ir siūlo, kad būtų tausojami abiejų stovyklų civiliai. Generalinė vyriausybė jam uždraudžia užimti numatytą salę. Jis perkelia susirinkimą į senamiestį, palydimas ekstremistų šūksnių: „Mirtis Camus!“ Jis labai bijojo, kad šitai gali baigtis kraujo praliejimu. Ir dar drįstama manyti, kad Camus nieko nepasakė apie Alžyrą! 1945 m. jis tikrai buvo vienas, kai demaskavo Setifo žudynes! Žodžiu, jis ir toliau rašė, kol nusprendė, kad kiekvienas žodis prisideda prie žiaurumo. Jis žinojo, kad Nacionalinis išsivadavimo frontas naikino Messali sekėjus ir, jei Alžyre liks viena partija ir viena valstybinė religija, pirmosios aukos bus alžyriečiai. Jis ne visai klydo – matome, kas dėjosi po to. Tiesa, nuo 1960 metų jis nebepasakė nieko. Tačiau dėl svarbios priežasties. Jis jau gulėjo kapuose.

„Kai gavai premiją...“, – kaip sakė mamytė, kalbėdama apie Nobelio literatūros premiją... Jis buvo dar jaunas, sakė: „Asmeniškai būčiau balsavęs už Malraux.“ Tą dieną licėjuje visi į mane keistai žiūrėjo. Paklausiau vienos bičiulės, gal man atiro suknelės palanka ar dar koks keistas dalykėlis. Ji nusijuokė: „Betgi tu esi savaitraštyje „Paris Match“! „Paris Match“ man nieko nesakė. Namuose jo niekas neskaitė. Aš visiškai neįvertinau, kas vyksta. Mano tėvas atsisakė vežtis mane ir mano brolį į Švediją, nes nesuprato, kodėl Nobelio akademija turi mokėti už mūsų kelionę. Jis išsinuomojo smokingą iš „Cor de Chasse“ parduotuvės. O mamai padovanojo šią be galo gražią dramblio kaulo spalvos Balmaino firmos suknelę. Aš ją tebeturiu, ji tikrai labiau kreminės spalvos. Paskui jie išvyko į Stokholmą, stebimi viso pasaulio. Savo kalbą jis skyrė savo pradinių klasių mokytojui iš Alžyro miesto Louis Germainui.

Ilgai nieko neturėjęs, mano tėvas nusipirko namą šiose apylinkėse. Labai dažnai jis aplankydavo savo draugą René Charą Ilyje siur la Sorge, už dvidešimties kilometrų nuo čia. Paskui, 1958 metais, jis surado šią buvusią fermą Lurmarene. Tėtis dievino raustis sendaikčių parduotuvėse. Kai mama ir mes, vaikai, pirmą sykį atvykome į namą, jis jau buvo jį apstatęs, viską sutvarkęs – baldus, užuolaidas, lovatieses. Buvo net nupirkęs puodus ir sietelius. Aplinkui buvo pilna keistų dalykų, kuriuos jis rado blusų turguje: relikvijų, monstrancijų. Viską dievinau. Turėjau kambarį su gražiais baldais, kuriuos išrinko jis. Namas – kaip supakuota dovana.

[1960 metų sausio 4 dieną tiesiame ir sausame Jonos departamento kelyje jo bičiulio Michelio Gallimard’o vairuojamas automobilis Facel Vega atsitrenkia į plataną. Michelis Gallimard’as mirtinai sužalojamas. Albert’as Camus žūva išsyk. Jam 46 metai. Jo krepšyje – nebaigtas „Pirmojo žmogaus“ rankraštis, dedikuotas tai, „kuri niekada negalės perskaityti šios knygos“ – jo motinai.]

Jo kambaryje stovėjo jo rašyklinė. Tėtis, stovėdamas prie jos, rašydavo juodu arba mėlynu rašalu. Bet čia, šioje terasoje, sėdėdamas ant žemės anksti rytais, jis parašė „Pirmąjį žmogų“. Priešais kiparisą, kuris vis dar auga čia.

Pokalbį užrašė Agathe Logeart
Iš prancūzų kalbos vertė VYTAUTAS BIKULČIUS
Versta iš savaitraščio „Le Nouvel Observateur“, n° 2350