Šuns galva su iškištu liežuviu

gn kartografija

Dabartinės Lietuvos teritorija užima šimtą procentų dabartinės Lietuvos teritorijos. Daug žalių nenuganytų pievų, tankių medžių susibūrimo vietų. Jei tuos miškus užtupdytum ant pievų – liktų daug laisvos vietos. Čia tyvuliuoja aibė iš veidrodinės spalvos nesunkiai atpažįstamų bekraščių ežerų. Kartais gali užtikti per pievas vingiuojančių skaidrių upių, trykštančių šaltinių. Ką reikėtų daryti su ta laisva teritorija? Be vargo galėtų braidyti stumbrai, šnypšti visokios gyvatės, galėtų pasitaikyti ir kaimyninėse Azijos, Europos ir Afrikos valstybėse pasiklydusių turistų, vaizdo kameromis filmuojančių dykras. Aikčiotų iš nuostabos – kokie gražūs Ežerėnai!

Bet argi palyginsi su kitais kraštais... Pažvelkite į žemėlapį: geografijos atlase Lietuva labai panaši į šuns galvą. Be pasaitėlio, bet į marias ir į Baltijos jūrą iškištu liežuviu. Lietuva laka sūrų vandenį. Pasidėjusi galvą ant Prūsijos pagalvės. Kai žiūri iš paukščio skrydžio, susidaro toks įspūdis. Kokios veislės tas šuva? Senos veislės. Kunigaikščių skalikas.

Tiesą pasakius, kitos valstybės žemėlapyje taip pat turi analogijų. Pasižiūrėkime kad ir į Europą. Zum Beispiel: Italija: nežinia kieno pamestas botfortas (atrodo, kad Suvorovo) spiria į subliūškusį Sicilijos kamuolį. Calcio! Viduržemio jūros viršuje lyg broliai Mongolfjerai kabo Korsika su Sardinija, tarsi dvynės, negalėdamos atsitraukti viena nuo kitos. Tik Korsika neapsisprendžia: ar ji Prancūzijos rinktinėje, ar Italijos... Nežino, nes nori vadintis savarankiška nepriklausoma Napoleono tėvynės komanda. Napoleono Bonaparto treniruojama.

Vėl geografijos pamoka. Prigludusi prie vandenų, tyko Skandinavijos trio: Norvegija, Švedija, Suomija – it tigras, pasiruošęs šuoliui – suryti Danijos Jutlandiją, kuri iškėlusi galvą narsiai priešinasi tarsi žalioji akiniuotoji kobra. Kas kita Didžioji Britanija – kaip žiežula delnuose laiko čiurlionišką Airijos salos kiaušinį-kiuženą. Gi kitos – Prancūzija ir Ispanija, užsidėjusios iš maurų nušvilptą Portugalijos karūną, vienu bendru kūnu prikišusios nosį prie Afrikos krantų, uosto Marakešą, na, sakykim, Maroką. Kam joms tas Marokas? Rekonkista jau baigėsi. Berods 1942 metais?.. O Austrija? Guli kaip koks viduramžių vėzdas, pamestas nuo priešų bėgančios habsburgų imperijos.

Bet grįžkime prie gimtosios mūsų Lietuvėlės. Dar kartą įsižiūrėkit į žemėlapį: matot, sakiau, kad plotas atrodo kaip karikatūra, kaip tikras šuo, tiksliau, šuns galva. Tam padarui amžiai kirpo uodegą, kojas, visą sveiką kūną. Bet jis vis tiek su galva, tokia, kokią norėtų apkabinti kiekvienas lietuvis, patapšnoti. Norėtų apkabinti ir svetimšaliai, bet jiems rūpi vien tai, kaip tą valstybę pasmaugti. Žemėlapį pasukus į dešinę 90 laipsnių kampu, atrodo, kad Lietuva su Dieveniškių apendiksu rodo nosį Baltarusijai.

Jeigu pažiūrėsite į Biržus šiaurėje, tai pastebėsite, kad tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriu jiems virš galvos į Latvijos pusę yra iššokęs gumbas. Lyg ir ragai, lyg ir besikalantis guzas, pasirengęs atmušti švedų kariaunos ginklų žvangėjimą. Prašyte prašosi palyginamas su jaunos stirnos viršugalviu. Kol švedai sugalvos pulti –­ ragai susiformuos. Kadaise puolė, bet, be abejo, nutuokia, kad vargas būtų dėl tokio neapdairumo, todėl ir nedrįsta. Juk aišku, kas su tais laukiniais bus...

Lietuviai – vienu metu buvo sovietinė tauta. Jie – valstiečiai, nutrūkę nuo žagrės. Manė, kad bus kariai, o paskui –­ kad menininkai. Netapo nei vienais, nei kitais. Būriuojasi sodžiuose, gyvena padrikais gatviniais kaimais. Sužvėrėję. Čia dažniausiai pasitaiko sabonių, banionių, landsbergių ir kitų nacijų. Nuo sostinės iki šiaurės ašigalio yra 3870 km, iki pusiaujo – apie 6130 kilometrų. Jeigu koks žmogus vakare negrįžta pas žmoną namo, galima jo ieškoti būtent tokiuose geografiniuose taškuose. Aludėse. Skaudu, bet reikia. Nes ta punktyrais pažymėta valstybinė siena yra išsvajota engiamos tautos palikuonių. Nubrėžti tikrą, nesvyruojančią ribą lietuviams niekada nešovė į galvą. Ne tik specialistams, bet ir paprastam feodalui. Ta išranki valstybė neturi ribų – ji yra nuo jūros iki jūros.

Šitame krašte labai greitai bėga žiemos. Žiūrėk – viena prabėgo, tuojau atbėga kita.

Lietuviai tamsiais balanos gadynės vakarais užsiima kulinarija. Sekdami vaikeliams šiurpias liaudies pasakas („Šaltoji širdis“) jie gamina cepelinus. Tokius mėsos ir bulvių dirižablius. Grafo fon Zepelinn. Vargas tam, kuris nenori jų paragauti. Toks pilietis lietuvio valstybiniam mentalitetui atrodo nepatiklus. Jam iškart parodoma viza. O tas užsienietis gyvenime vizos nėra ragavęs. Kaip ir cepelinų. Tai va, svetimšali, pasirink – cepelinai arba bus tau krepšinis! Arba nukaposim galvą.

Hm, ką jums papasakoti apie Baltiją? Jos pakrantėje visada gausu pavojų. Tai mylima idealaus lietuvio vieta. Kas gyvenime nė karto nepabuvojo kopose, tas yra tėvynės išdavikas. Palanga yra lietuvio Medina, Mesina... hadžas. Nepaisant darganos, lietaus, gūsingo vėjo, jis turi nuvykti ten palydėti saulėlydžio, nors jokio saulėlydžio nė su žiburiu nepamatysi. Artėjant vidurnakčiui, pagrindiniame prospekte jis turi paklausyti visokių popmuzikų, garsėjančių narsių atlikėjų. Joks streikas ar pasipriešinimas kurortui nepadės. Ten pilna baisių pensionų su moteriškais vaiduokliais, pagyrūniškai nuomojamų kambarių, paskubom Birutės kalno meistrų suremontuotų vasarnamių, kurie pasirengę parduoti save ir saulėlydį. Ten vasarą ženklina estradinės klasikinės Povilaičio gintarinės dainos, o žiemą – gūdžios, pudros žavesio netekusios bangos: „Palangos jūroj nuskendo mano meilė...“ ir taip toliau.

Šalis, kurioje be perstojo lyja, kur piliečiai be sąžinės graužaties kasmet pavasarį žudosi, o vasarą žaidžia azartinį žaidimą su oranžiniu kamuoliu, minta sodriais pletkais, kasdien išvažiuoja į užsienį, paskui rašo pasiaiškinimo laiškus, – tai yra mano tėvynė. Atlase panaši į ištikimą šuns galvą su iškištu liežuviu. Arba į mažą pistoletą, skirtą vendetai. Už tai, kad kaimyno karvė nuėdė jo runkelius.

Keista, kodėl į galvą nešauna klausimas, kodėl visi kontinentai yra pavadinti moteriškais vardais: pavyzdžiui – nukraujavusi Europa, hematogeno prisivalgiusi Amerika, piratė Australija, Azija, Antarktida (ir kitos)... Ne išimtis ir Lietuva. Irgi moteriškos giminės. Vadinasi, todėl tik vyrai plaukė tų žemių atrasti. Kolumbas pasišovė ieškoti Kinijos (neklyskit, tikrai Kinijos), o suklupo ties Amerika. Jis nežinojo, kad Žalgirio mūšis jau kadai kadės laimėtas. O kvaršino galvą Ispanijos prezidentei. Pudrino smegenis (pudros tada dar nebuvo, tik miltais veidus spalvindavo, arba gyvsidabriu): aš atvešiu aukso, brangenybių, visokių specijų... Karalienė buvo silpna moteris, pasakė, plauk tu iš čia. Ir kuo greičiau. Jis pasiėmė tris taksi –­ „Ninja“, „Pinta“ ir „Santa Marija“ ir išdūmė į vakarus, norėdamas pasiekti rytus. Nuklydo nuo maršruto, mat buvo prigėręs romo. Jei tik būtų buvęs rimtesnis, būtų atradęs ne San Salvadorą, bet Niujorką. Ką padarysi. Genujos žydas.

Aš noriu būti narsusis keliautojas. Pamatyti tą likimo apkandžiotą žemėlapį, iškelti koją iš laivo ties Mėmeliu, paglostyti pušeles, maloniu žodžiu jas nuraminti: aš dar čia. Man nepuola galvon prastas vynas ir menkesni kraštai. Kam ta Indija su lavonų deginimais, Čilė ir Peru su savo bulvėmis, Japonijos Okinava ir tuzinas svetimų amerikietiškų bazių...

Tos Lietuvos nėra su kuo lyginti: keturi kantonai, dar tas Vilniaus kraštas kabo kaip virvė ant pakaruoklio kaklo. Visi šneka nežinia kokia kalba – vienas kito nesupranta, keikiasi rusiškai – parduotuwe, compiuter. Eik anas po stalu. Barbarai. Kur žiūri Jablonskis?

Jei norit, galiu kartu su jumis skaidriu Noreikos balsu užtraukti Lietuvos himną, bet ką jau ten, tiek to. Tai jūsų nejaudina. Jūs net nežinote, iš kur išteka Nemunas ir į ką įteka tas žilas upių tėvas... Vidurio Europos Rytų menkystos, pagyrūnai, jūs vis tiek to himno nemokate atmintinai! Nuodėmių tauta, kalbanti lietuviškai. Amen!