Apie atminties gliaudymą

Ar kada nors esate gliaudę pupeles? Ne? O gal esate ar galėjote būti pupele, kurią kas nors gliaudo? Kas nors suima jūsų ankštį, nykščiu perbraukia per vidinę siūlę ir ištraukia į dienos šviesą. Truputis pasipriešinimo, truputis dulkių, ir viskas. Ne, žinoma, nemanau, kad turėtumėte būti buvęs. Bet mes visi kalbame iš savo praeities, savo istorijos pozicijos, ir kiekviena istorija yra istorija tik kieno nors kito atžvilgiu. Todėl ir paklausiau, nes savo praeityje tokią istoriją turiu. Mane tiesiog išgliaudė. Paskui jau teko susivokti, kaip ir kas kitų pupelių atžvilgiu. Gal todėl Wiesławo Myśliwskio traktatą skaičiau kaip savo istoriją: „Va, gliaudome pupeles, jūs, pone, esate, aš esu, ir juk jaučiame rankose kiekvieną ankštį, kiekvieną grūdą, kurį iš tos ankšties išlukštensime. Nors yra svarbiau, kaip jūs mane, o aš jus, pone, įsivaizduojame, kaip aš save įsivaizduoju jūsų atžvilgiu, o jūs save mano atžvilgiu. Tai, kad matome vienas kitą, kad gliaudome, nieko neįrodo. Būtų per maža, jeigu tik lukštentume, kad galėtume justi, jog lukštename. Tik tai, kaip mes save įsivaizduojame vienas kito atžvilgiu, leidžia mums suvokti, kad lukštename. Kaip ir viską suvokti. Net pasakysiu jums, pone, man regis, yra tikra tik tai, kas įsivaizduota“ (p. 250). Tai, kad šios istorijos pasakojimas perleistas per vyriškos psichologijos prizmę, man netrukdė identifikuotis su visomis šiame pasakojime gliaudomomis pupelėmis.

Žinias apie romano „Traktat o łuskaniu fasoli“ sėkmę Lenkijoje 2007 metais „Septyniose meno dienose“ (2007 10 12) pranešusi Kora Ročkienė, pateikė pupelių aižymo versiją. Ir žodžio „aižytis“ reikšmė man iš pirmo žvilgsnio pasirodė tinkamesnė. Kai kas gali ir aižyti, ir aižytis drauge, suprasti kitą ir perprasti save. Tačiau vertimas yra ir interpretacija, ir perskaičiusi visą romaną vis dėlto priėmiau vertėjo Kazio Uscilos pasiūlymą: nors pupeles galima ir lukštenti, ir aižyti, pavadinime figūruojanti gliaudymo idėja gerai atspindi to gliaudymo tikslą. Nors autorius nori įtikinti mechaniniu pupelių gliaudymo procesu, mažai reikšmingu, bet to, kas atsiskleidžia tame procese, nereikšmingu nepavadinsi. Kažką įsivaizduoti yra viena, o įsivaizduoti tą kažką kito atžvilgiu – jau visai kas kita. Tad pupelių gliaudymas yra gyvenimo analizė, iš nereikšmingų pasakojimų leidžianti suvokti nereikšmingų pupelių pasaulį. Tačiau tas nereikšmingumas ir yra sunki užduotis, nes pupelių patirtys yra grynas chaosas, kuriam suvaldyti reikia pasitelkti kūrybos, kuri yra aukštesnė gyvenimo forma, valią. Ir iš jos sukurti pasakojimo pavidalą, kuriame chaosas – tik gyvenimo energija, iš neprognozuojamų įvykių susidėliojanti į tvarką. Gliaudytojas yra tas, kuris atriša pupeles nuo jų virkščių, išgliaudo ir parengia perkeitimui.

Ir tik vaizduotė, anot W. Myśliwskio, turi galią suteikti pupelės gyvenimui kokią nors formą, net ir sielos. Kieno? Ogi pasaulio autoriaus. Kam? Tam, kad iš atminties sugrįžtume į jo vaizduotę. Kodėl? Todėl, kad tai gyvoji kūrybos substancija, palaikanti patį gyvybės procesą. „Vaizduotė yra mūzų egzistavimo žemė. Atmintis yra tik vaizduotės funkcija. Vaizduotė yra ta vienintelė vieta, su kuria jaučiamės susieti, dėl kurios galime būti tikri, kad būtent čia gyvename“ (p. 258). O kaipgi meilė? Ir jai bus vietos šituose pasakojimuose, tik kiek vėliau. Nes ji vaizduotės šerdyje – nelyg oras, suteiktas istorijų žodžiams. Ištrūkusios iš savo ankščių, pupelės turi turėti kuo kvėpuoti. Jos turi turėti iš ko pasakojimus kurti. Atminčiai oro nereikia, ji egzistuoja ir taip. Oro reikia vaizduotei. Jei jau nieko nėra, nes atmintis ir yra tai, ko jau nėra, bet dar rusena vaizduotė, net ir išgliaudytas pasaulis gali susikurti. Antraip, kam reikėtų tą atmintį gliaudyti? Yra ir taip ką pupelių pasaulyje veikti. Ir jos veikia.

Šiame romane yra visų padermių pupelių. Mindžiusių kitas pupeles ir sumindytų, spindinčių ir apleistų, tylinčių ir norinčių pasisakyti. Smuiku ir saksofonu grojanti pupelė, šokti mokanti pupelė, elektriku dirbanti pupelė. Tėvų ir vaikų pupelės, susipynusiomis likimo virkščiomis, pasirodo taip pat: ir visi kalti, visi nukentėję, sužeisti ir sužeidę vieni kitus. Pupelės sudaužytomis širdimis išbyra į vieną skreitą kartu su tomis, kurios jas sudaužė. Dar prieš akimirką ankštyje jos kaupė tiek nuoskaudos, kad, atrodo, tuoj plyš, net ir žeisti nereikia, o dabar jau lekia oru lanko trajektorija, vis labiau artėdamos prie savo sielos formos – prie išsipildymo. Ir šiame trumpame pupelės išgliaudymo moste, tarp nykščio, skrodžiančio lukštą, ir pupelės skrydžio į orą, W. Myśliwskis dar spėja nustebinti: „Jūs pirmą kartą šiame pasaulyje? Taip jus viskas stebina. Stebitės, pone, stebitės. Nieko jums nepriskiriu. Tik klausausi, ką sakote. Va, net ir jūsų rankos, matau, stebisi pupelėmis. Skustuvu negalėtumėt skustis. Skustuvas reikalauja šaltos rankos, abejingos tam, kas jumyse vyksta“ (p. 208). Autoriaus sumanymu, tarp pupelės ir gliaudytojo yra hierarchija: gliaudytojas yra pupelė, kurią kažkas kadaise jau išgliaudė – perprato ir papasakojo. Savo ruožtu pupelių gliaudymas ne šiaip buitinis veiksmas, tai tiesiog egzistencinė patirtis, kurios centre – pokalbis. Su kuo? Galėtume sakyti – su savimi, bet tai nebūtų tikslu, nes pasakotojas W. Myśliwskio romane turi dvi puses – atminties, kuri yra visų buvusių pupelių istorijos, ir vaizduotės, kurioje tos pupelės įgauna papildomą dimensiją. Pasakotojas, beje, irgi. Kaip pupelė gliaudytojo veide turi atpažinti autoriaus bruožus, taip ir pasakotojas turi jų nuolat ieškoti. Tam tikra prasme jis turi kviesti savo pupeles ir visa savo pupeliško gyvenimo valia artėti prie autoriaus vertybių sis­temos.

Šiuo požiūriu romanas man pasirodė tiesiog archetipine Vakarų civilizacijai žmogaus gyvenimo studija. Kas galėjo prognozuoti tokį nedestruktyvų romaną apie traumines žmogaus patirtis: karas, pokaris, emigracija, susvetimėjimas, melas, destrukcija, nuopuolis, nesutarimas ir t. t. XX amžiuje? Romaną, kuriame nerasime pasimėgavimo kančia, įprasto ekshibicionizmo ir netgi švelnios pornogra­fijos. Tačiau keturis šimtus puslapių skaityti neužtrunka, o ir randi juose viską – nuo kasdienybės smulkmenų iki epochos panoramos. Nors romane perkeitimui tik brinkstama, autorius aiškiai nurodo savojo vaizduotės pasaulio ribas: visos ankštys galų gale turės būti perskrostos, visos pupelės išgliaudytos, visi pasakojimai turi sutekėti į istoriją, o istorija – į savo atmintį. Tos atminties ištakose – autoriaus širdis, perkentusi viską, kas čia pasakojama, ir mėginanti sugrįžti į savo pradžių pradžią. Kitaip kam jam tą istoriją apskritai pasakoti? „Traktate apie pupelių gliaudymą“ autoriaus alter ego, dvilypis pasakotojas, yra ties savo gyvenimo ištakomis – gyvenimo pabaigoje. Kaip gyvenimo pradžioje, taip ir pabaigoje jis – pupelių gliaudytojas. Ne tik iš buitinio įpročio, nes kas augina, tas turi tas pupeles ir nurinkti, bet ir dėl egzistencinio nusiteikimo: buvo gyvenimas, bus ir ką gliaudyti.

Ir štai kartu su pasakotoju pupeles gliaudo svečias, ponas su fetrine skrybėle, kurio net ir nuotraukose nematyti – nei kaip šešėlio, nei kaip šviesios dėmės. Įsiskaičius įdėmiau, šitas svečias pradeda atrodyti atvykęs iš labai svečios šalies. Kas gi kitas galėtų taip įdėmiai klausytis? Palaikyti pokalbį grynu tylėjimu. Versti atmintyje ieškoti papildomų istorijos motyvų ir dalyvių. Nors kaip tik svečias neištaria nė žodžio, būtent jis provokuoja visus retorinius pasakotojo klausimus, plėtoja atsakymus, su paaiškinimais, minties šuoliais ir išsišakojančiais pasakojimais. Iš tų pasakojimų aiškėja, kad nėra šalutinių pasakojimų pupelių istorijose, kaip nėra ir šalutinių pupelių, o motyvai ir visi trauminių įvykių dalyviai netikėčiausiose situacijose parodo netikėtus savo veidus. W. Myśliwskio sumanymu, šie veidai turi dvi puses – regimąją ir ne. Ir šalia regimosios veido ir jo gyvenimo istorijos paprastai iškyla ir ta kita, kuriai tiktų svečią apibūdinančios kategorijos. Ir jei regimąja savo veido puse kiekviena romano pupelė įkūnija pasakotojo sumanymą kuo tiksliau atskleisti pupelių istoriją, tai neregimąja artėja prie dvilypio pasakotojo siekio pasakojime atspindėti autoriaus sumanymą. Šiuo požiūriu svečias su fetrine skrybėle yra neregimoji pasakotojo pusė, kurios reikia aukštajai romano vertybių sistemai atskleisti: „Skrybėlė smuko man net ant ausų. Be to, žiūrėdamas į savo atvaizdą veidrodyje, ėmiau abejoti, ar tai aš ten su ta skrybėle ant galvos. Gal jus kartais apninka toks netikrumas, ar jūs esate jūs? Mane visą gyvenimą apnikdavo. Jausdavausi, lyg skilčiau per pusę į tą, kuris žino, kad tai jis, ir tą, kuris nejaučia jokio artumo su savimi. Į tą, tarkime, kuris žino, kad mirs, ir į tą, kuris neleidžia galvoti, kad tai jis, kad tai jis, tik lyg kažkas kitas už jį turėtų numirti. Ir niekada man nepavyksta būti drauge bent tiek, kad bent jausčiausi esąs vienas“ (p. 319).

Kokia tai vertybių sistema? Keblus klausimas, nes autorius yra nuosaikus visų pasaulėžiūrų atžvilgiu ir pasaulėžiūrinių tiesų nedeklaruoja. Gal ir dėl to visi romano herojai turi ką pasakyti. Jie remiasi savo patirtimi, kuri ir yra jų autentiška pasaulėžiūra ir asmeninė filosofija. Nieko daugiau. Bet jei šį romaną vertintume stiliaus požiūriu, galėtume sakyti, kad šis sąmonės srauto forma parašytas romanas yra parabolė. Kieno? Kokio nors pirminio pasakojimo apie pasaulį iki perkeitimo. Man patiko, kaip Laimantas Jonušys sugretino W. Myśliwskį ir Bohumilą Hrabalą („Šiaurės Atė­nai“, 2010 01 29). Sutinku, kad linksmasis čekas labiau linkęs pasakoti juokingas istorijas, bet ir liūdnasis lenkas šito nevengia, tad savo juokingų ir tragiškų istorijų pabaigoje šie rašytojai apčiuopia tą patį metafizikos pamatą. Norom nenorom prisimeni kokią nors pirmapradę istoriją, kad ir „Pradžioje buvo Žodis...“. Bet kuris kitas pasakojimas ją neišvengiamai turi. Galų gale ir pupelių pasaulis yra iš autoriaus žodžių.

Pupelių pasaulis W. Myśliwskio romane yra skrybėlės formos. Gal ir glumina šita forma. Visad maniau, kad pasaulio paslaptis yra tikrai paprasta. Bet kad tokia paprasta – nesitikėjau. Pirmiausia, ką veikia autorius, tai pasiunčia savo dvilypį pasakotoją surinkti pupelių. Lyg ir nevyriška užduotis, siųstų bent ropės rauti, vis daugiau būtų darbo. Bet čia ir yra „Traktato...“ parabolės idėja: nėra lengvesnių ir sunkesnių darbų, gyvenimų ir pasirinkimų, kaip nėra nieko, kas galėtų anuliuoti, pakeisti ar aplenkti kokį nors naują išmėginimą. Visi išmėginimai yra trauminiai, visi turintys savo aiškų ir paslėptą turinį. Visi jie yra dvigubi. Todėl ir rinkti juos turi dvilypis autorius – regimasis ir ne tik jis. Ir rinkti be jokio išdidumo į skreitą ar skrybėlę. Tai iš tiesų tas pats, skreitas ar skrybėlė, romane jie tą patį reiškia. Į skrybėlę pupeles net lengviau būtų rinkti. Autorius savo pagrindinio pasakotojo neįvardija, tad jis gali būti ir Abraomas. Abraomas su skrybėle vietoj skreito, su daugybe išgliaudytų pupelių – išgelbėtų sielų, papasakotų istorijų. Ši skrybėlė pasakotojui – iš jo neįgyvendintų svajonių šalies. Iš šalies, kurioje tikriausiai tebuvo jo nematomas antrininkas. Jis taip tos skrybėlės norėjo! Taip ilgai rinkosi, taip sunkiai įgijo ir taip atsitiktinai prarado. Nepaisant šito, pasakotojas svečiui iš labai svečios šalies drįstą sakyti: „Aš irgi kažkada turėjau tokią pačią, rudą fetrinę skrybėlę ir tokį paltą. Ir šaliką, šilkinį ar iš kašmyro. Mėgau gerai rengtis“ (p. 7). Jei šis pasakotojas kliautųsi vien savo atmintimi, negalėtų sakyti turėjau, bet savo vaizduotėje staiga įgijęs savo svečio, savo sielos, savo sapnų formą, pasako. „Egzistavimas teikia mums vien abejonių“ (p. 379), – teigia autorius. Jų neteikia tik vaizduotė. Tik ką kalbėjome apie vaizduotę. Ir apie meilę, kuri yra šios vaizduotės šerdyje.

Vis dėlto autoriaus dėmesys skrybėlėms romane kiek glumina. Vienas ištisas skyrius skirtas sunaikinti skaitytojo pasitikėjimą pasakojimu. Sakyčiau, tai lyg ir literatūrinio meistriškumo forma. Pro monotoniškus ir atkaklius, netgi įkyrius skrybėlininko monologus prisikasti iki kažko, kas glūdi už tos monotonijos. Iki visų traumų šaltinio, vyraujančios priežasties, iki gyvenimo gyvuonies. Toks pat atkaklus romane yra pasakojimas apie mokymąsi groti, apie saksofono pirkimą, taip pat apie knarkimą. Autorius moka taip primygtinai pasakoti, kartu lyg tylėti ir vis išlaikyti smalsumą, kad telieka atkakliai laukti ir kantriai kvėpuoti. Kvėpuoti? Taip, šiame vaizduotės pasaulyje tikrai yra oro. Juk pamename, iš kur šitas oras? Taigi, kai „Traktate...“ autorius ir vėl pradeda pasakoti apie savo skrybėles, apie filmą, kuris yra apie skrybėles, kurias kažkas vis renkasi, renkasi ir niekaip neišsirenka, staiga prisiminiau – juk autorius lenkas... O taip, prieš dvidešimt metų vienas skrybėlėtas lenkas skrybėlėtų ponų šalyje gydė mane nuo gluminančio raudimo. Jis tol bučiavo man ranką, sakydamas „tai praeis“, kol iš tiesų praėjo. Žinoma, iki kito karto. Bet ką noriu pasakyti. Mano siela tuomet neįgavo jo skrybėlės formos. Ir W. Myśliwskis neketina primygtinai kiekvienai pupelei tos skrybėlės primesti. Pati skrybėlė savo ovalia, paraboline forma kreipia romano pupelių žvilgsnį į autoriaus sumanymą suteikti pasakojimo formą atsitiktinumų chaosui: „Gyvenimas yra tai, kas vyksta be ryšio, be tikslo, diena po dienos, dažniausiai atsitiktinumo valia, nes jei esame, turime būti“ (p. 328). Beje, pasakotojui gal irgi ne taip paprasta su ta skrybėle, nes jos formą ir turinį iš visų romano istorijų pats turi ir susikurti.

Skrybėlės filosofiją „Traktate apie pupelių gliaudymą“ skelbia ne Diogenas iš statinės, o skrybėlių parduotuvės savininkas: „Kartais iš pirmo žvilgsnio buvo akivaizdu, kad skrybėlė prasilenkia su veidu, bet klientas nusprendžia, kad su ta jam geriausia. Tad sukate sau galvą, ką jis pamatė, kad renkasi kaip tik tą. Deja, nepasakysite jam: atvirkščiai, ši skrybėlė netinka jam prie veido, nes tai galėtų nuskambėti, lyg jūs neigiate ne skrybėlę, o veidą. Ką aš sakau veidą, lyg neigtumėt jam jo savąjį paveikslą. O juk kiekvienas turi į jį šventą teisę, kiekvienas nešiojasi savyje savo paveikslą...“ (p. 317). Traumų paženklintame pupelių pasaulyje iš kiekvieno gyvenimo istorijos, iš paties gyvuonies sunkiasi skausmo perteklius. Jei ne pasakotojo skrybėlė, kurią „Traktate...“ mikliai perima jo neregimasis antrininkas, šito skausmo nebūtų kur dėti. Savo egzistenciniais turiniais šitas skausmas įsirašo į autoriaus scenarijų. Kuo stipresnis tas skausmas, tuo arčiau yra perkeitimas. Aišku, po išgliaudymo. Šiame romane susitelkiama ties išgliaudymu. Pupelių istorijoms pažinti skustuvo tikrai nereikia, užtenka rankų. Ir dargi – aksomo švelnumo. Nes tik vienas neatsargus krustelėjimas, ir viską nusmelkia. Skauda pupelėms, ne pasakotojui, tačiau W. Myśliwskio pasakotojui tai rūpi. Ir „Traktate...“ yra net keletas versijų, kaip gelbėtis nuo to skausmo. Viena jų, keliaujanti per visą romaną, siūlymas groti. Geri visi instrumentai, tačiau saksofonas geriausias. Ir ne todėl, kad tai retas paukštis netgi orkestrams, bet dėl savo gebėjimo skausmą išgroti su meile. Kuo stipriau melodija rezonuoja skausmą, tuo geriau įvaldyta muzika. Kuo stipresnė širdgėla, tuo gyvesnė melodija. Galėtume sakyti – tuo daugiau gyvenimo, tuo ryškesnė jame autoriaus skrybėlės forma, tuo lengviau pupelei artėti į ją. Knarkimas saksofonui neprilygsta, bet jei jau nieko daugiau nemoki, o vien tik kenti, teks tau paknarkti. Gal tik skaitydama atskirą skyrių apie knarkimą, pagaliau supratau šio romano žanrinę potekstę – traktatas. Ir romane knarkimas tikrai prilygsta moksliniam tyrimui. Ir kokios išvados? Deja, skirtingai nei saksofono melodija, gyvenimo skausmus išspringstantis knarkimas pasiekti autoriaus širdies nepajėgia. Jam trūksta svarbiausiojo komponento.

Begaliniai knarkimo aiškinimosi epizodai romano pabaigoje įkyriu ir monotonišku pupelės-našlės pasakojimu, pupelės-saksofonisto siaubas ir nuovargis šio pasakojimo akivaizdoje, suformuluoja ir šį svarbiausiąjį: „Norėjau miego taip, kad gal jau ir snūduriavau. Vis dėlto klausiausi jos, ypač kad ji tarsi laukė, ką atsakysiu į jos dvejones. Bet ką aš galėjau pasakyti, ji varė man baimę tuo savo noru gyventi. Tais savo vyrais, kurie du jau buvo praeityje, o ji jau siekė vaizduote ne tik ketvirto, jeigu ir tas trečiasis po vedybų pasirodytų esąs girtuoklis, bet ir kažkiek ten net ligi mirties ir gal už mirties“ (p. 343). Ir ką gi? Po nesibaigiančių našlės kalbų apie meilę užknarkia net ir gabiausias saksofonininkas, romano pabaigoje pats tapęs pupelių gliaudytoju. O štai ir momentas, nuo kurio į dvi puses suskilęs romano gliaudytojas sugrįžta į vientisą „aš“: „Aš irgi daug iškentėjau, bet tai nebuvo man taip svarbu, kaip tai, kuo ji buvo pažymėta. Ne, ne tai svarbu, kad kentėjau kartu su ja. Ar meilė reikalauja kartu kentėti? Man svarbu tai, kad jos būtį jutau kaip savo būtį. Klausiate, pone, ką tai reiškia? Tai, kad lyg visą kieno būties naštą trokštumėt užkrauti ant savęs. Lyg trokštumėt tą kažką apskritai išlaisvinti iš būties būtinumo. Lyg trokštumėt už tą kažką ir numirti, kad jam netektų patirti savo mirties“ (p. 398). Šiais sakiniais autorius išbaigia savo pasakojimą ir atveria širdį. Regis, reikia tik skaitytojų, ir perkeitimas įvyks. Po tokio romano, beje, klausimas, kam reikalinga literatūra, nebekyla. Laimingi skaitytojai, radę autorių, panešantį jų naštas.