Tarpduryje, ištikus laikui

Nuotrauka iš asmeninio J. Zdanio archyvo

Liepos 30 dieną poetui ir vertėjui Jonui Zdaniui sukanka 60 metų. Šia proga Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka rengia jo virtualią parodą. Siūlome savo skaitytojams šiai parodai skirtą straipsnį bei raginame liepos pabaigoje užsukti į NMMB virtualių parodų tinklalapį.

Apskritos nakties gatvėmis grįžtu atgal į save, pasineriu, slapstausi.
Jonas Zdanys. „Tarpdury“, p. 5

Jonas Zdanys pasirodė mūsų literatūros padangėje tada, kai jau buvo nustota aktyviai diskutuoti apie poeziją, gretinti ir grupuoti autorius, sudarinėti jų kartų sąrašus, ieškoti kokių nors įtakų kiekvieno poeto kūryboje. Išleidęs jau keturis eilėraščių rinkinius lietuviškai („Aušros daina“, Kaunas: Santara, 1993; „Dotnuvos stoty“, Vilnius: Vaga, 1998; „Dūmų stulpai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002; „Tarpdury“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008), jis tarsi lieka šalia mūsų poezijos. Apie jo knygas pasirodo recenzijų, dažniausiai labai teigiamų, tačiau net lietuviškai parašytos jo knygos reflektuojamos taip, tarsi būtų atklydusios iš kitos kultūros. Ar iš tiesų jos yra „iš kitur“?

Jonas Zdanys gimė 1950 liepos 30 d. Niu Britene, Konektikute, JAV, studijavo anglų literatūrą Jeilio ir Niujorko universitetuose, apgynė daktaro disertaciją, dėstė Jeilio universitete, vedė poezijos, vertimo teorijos bei praktikos seminarus, 1998–2009 m. dirbo Konektikuto valstijos švietimo viceministru aukštajam mokslui, dabar dėsto anglų literatūrą ir eina prorektoriaus pareigas Sacred Heart universitete Ferfilde. Iš tiesų tai labiau anglų kultūros žmogus pagal išsilavinimą ir turbūt –­ pagal įtakas savo paties kūrybai. Jis debiutavo angliškai rašytų eilėraščių rinkiniu „Voice on an Anthill“ („Balsas nuo skruzdėlyno“. – Niujorkas: Manyland Books, 1982), paskui yra išleidęs dar vienuolika knygų. Viena jų, rinktinė „Water Light“ („Vandens šviesa“), „Vagos“ išleista 1997 m. Lietuvoje.

Kita vertus, J. Zdanys yra paveldėjęs ir išsaugojęs puikų lietuvių kalbos jausmą, prasišviečiantį pro kiek senamadišką, išeivijoje išlaikytą leksiką. Motinos kalba ir amerikietiškas išsilavinimas jo kūryboje susipina į nepakartojamą poetinį audinį. Jis gana atidžiai seka tai, kas yra rašoma Lietuvoje, yra išleidęs 20 į anglų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų, daugiausia poezijos, mėgsta versti poečių kūrybą. Tad jo stilistinių priemonių arsenalas gana turtingas ir poetinis akiratis nesiriboja vien jo dėstomu dalyku.

Esu vienaip ar kitaip prisilietęs prie visų jo Lietuvoj lietuvių kalba išleistų knygų – vertęs arba redagavęs. Taip pat esu redagavęs nemažai jo vertimų į anglų kalbą, daugiausia – Poetinio Druskininkų rudens almanachui, kuriame angliški mūsų poetų kūrybos vertimai pradėti skelbti Jono Zdanio dėka. Pagaliau jis yra išvertęs daug mano paties eilėraščių, dėl ko mudu gana aistringai diskutuodavome. Tos diskusijos man duodavo daug peno apmąstymams, skatindavo pažvelgti į tekstus iš kitų perspektyvų. Jos ypač suintensyvėdavo tada, kai Jonas mėgindavo lietuvių kalba sukonstruoti abstrakčius minties pavidalus, savotiškas lingvistines metaforas, panašias į tas, kurias konstruoja angliškai. Jam dažnai tai pavyksta, nors mūsų ausiai kartais skamba neįprastai.

Smilkiniai pavirtę stiklu atskleidžiančiu
žaižaruojančio melo sroves ir žindomą atoslūgį

„Dūmų stulpai“, p. 84

Kuo reikšminga J. Zdanio kūryba lietuvių poezijai? Pirmiausia tuo, kad jis, kaip ir visi geri poetai, išplečia stilistinį poetinės kalbos lauką, pasiūlo naujų raiškos galimybių. Tai ne savitikslis užsiėmimas, o būdas perteikti savo nesumeluotą, jaudinančią patirtį, kuria pasidalyti kitaip jis nei nori, nei gali. Ant rinkinio „Dotnuvos stoty“ viršelio jis rašo: „Būdamas dviejų pasaulių ir dviejų kalbų žmogus – Lietuvos ir Amerikos – rašau lietuviškai ir angliškai. Į šį rinkinį pateko nauji proziniai eilėraščiai, pusė jų parašyta lietuviškai, pusė išversta iš anglų kalbos. Tikiuosi, kad abiejų pusių vidiniai žodžių skambesiai ir dvasinės prasmės sutaps ir kad eilėse atsiskleis šio rinkinio prasmė: kai pasirenki kelią, pasigendi kitų kelių ir kitų pradžių, tačiau niekada nesikeičia tų kelių pagrindas, gal tik forma, o formos retkarčiais sutampa, net dvejose kalbose, dvejuose pasauliuose.“ J. Zdanys yra pasirinkęs abu kelius – angliškąjį ir lietuviškąjį. Vidinius žodžių skambesius jis gali patikrinti savo klausa. Jo lietuviškoji patirtis nėra turtinga, bet iš priverstų Tėvynę palikti tėvų ir kitų giminaičių pasakojimų ji giliai įsispaudė pamatinių vaikystės įspūdžių matricoje ir gyvumu nenusileidžia kitoms patirtims.

J. Zdanys – naratyvinės, vaizduojančios poezijos atstovas. Jo vaizdų pagrindas – tai atminty įsigėrusios praeities akimirkos, vizijos ir sapnai. Tikrovė ir sapnas vienas į kitą įsismelkia, vienas kitą persmelkia. Nes iš tikrųjų apčiuopiamos ribos tarp jų ir nėra – viena ir kita tėra psichikos būsenos, tarsi kokie veidrodžiai, atspindintys tai, ką sąmonė laiko būtais įvykiais ar suvokimais, ir tai, ką užsąmonė savo kalba transliuoja kaip savo patirtį. Taip sąmonės šviesoje iš kalbos besirandantis tekstas pasitelkia abiejų vaizdinius. Vaizdiniai juda, keičia vienas kitą tarytum trumpametražiniame filme, kuriame vis dėlto juntama tvirta režisieriaus ranka.

Eilėraščių forma įvairi, tačiau neišeinanti už to, ką vadiname verlibru, ribų. Gal tik rinkinio „Dotnuvos stoty“ tekstų formą galima tiksliau nusakyti paties autoriaus žodžiais – proziniai eilėraščiai. Man regis, tai vienas brandžiausių tokios stilistikos pavyzdžių mūsų poezijoje. Jo pasakojimai sklandūs, glausti, sodrūs, daugiaprasmiai, kartais daugiau atspindintys kadaise būtus įvykius, kartais – vidinius nuotykius. Tačiau tai nėra mėgavimasis vien savo patirtimi: poetas palieka daug erdvės kitiems jo tekstų skaitytojams, galimybę išgirsti pasakojimą ir pajusti jo reikšmingumą sau. Nes kaip mes sužinome apie ką nors? Kaip suprantame, ką sako kitas žmogus? Tikriausiai tik per tai, ką mes žinome ir kaip žinome. Per tai, ką sakome ar bent nujaučiame mes patys. Todėl kiekvienas kalba apie save, net jei manosi kalbąs apie kitą, ir kiekvienas supranta save, net jei manosi suprantąs kitą. Poezija – tai dūmų stulpai, kylantys nuo mūsų laužų ir tegalintys pranešti tai, ką kitas pasirengęs išgirsti.

Pirmųjų J. Zdanio angliškų rinkinių eilėraščių kalba rami, solidi, vidujai motyvuota. Tokia poetika būdinga pirmajam jo į lietuvių kalbą išverstam rinkiniui „Aušros daina“. Nesiryžtu svarstyti, kas ją formavo, kokie poetai jam darė įtaką. Pats Jonas yra man pasakojęs, kad ankstyvojoje jaunystėje žavėjosi Roberto Lowello, kurį vėliau teko sutikti Jeilyje, Lawrence’o Ferlinghetti, Roberto Frosto, Roberto Creeley’o poezija, Jeilio universitete jam dėstė Hugh Seidmanas. Mokslinius darbus rašė apie Williamą Carlosą Williamsą ir Ezra Poundą, žavėjosi T. S. Elioto ir Williamo Butlerio Yeatso (ypač vėlyvąja) kūryba, prancūzų siurrealistais. Iš lietuvių poetų jam patiko Henrikas Radauskas ir Henrikas Nagys, su kuriuo susirašinėjo. Taip pat bendravo su Algirdu Landsbergiu, Leonardu Andriekum, susirašinėjo su Kaziu Bradūnu. Iš Lietuvoje gyvenančių poetų mėgsta ir savo draugais vadindavo Nijolę Miliauskaitę, Vytautą Bložę, Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Danutę Pau­lauskaitę, Juditą Vaičiūnaitę, dar keletą kitų.

Štai ką Jonas man yra rašęs viename laiške: „Mane žavi metaforinės poezijos galimybės, žadinanti kalbos galia eilutėse, giminystė su pirmapradėmis dainomis. Ir viskas, ką noriu papasakoti, išaiškinti, stipriausiai suskamba poezijoje, jos metaforose. Be to, kas ji man buvo visada, dabar dar tarsi įgijo galią pranašauti. Per poeziją pajaučiu, išvystu pasaulio ateitį, įstengiu giliau pažvelgti po žmogaus-poeto ir jo aplinkos regimybėmis. Ji – langas į kūrybos ir doros pasaulį. Poezija – tarsi atmintis, kurios pagalba galime suprasti praeitį, dabartį ir kurti ateitį.“

„Dūmų stulpai“ pasižymi sudėtingesne kalbėsena, juose daugiau formalių ieškojimų, tačiau nuo savo pradinių kūrybos principų nenutolstama. Štai ką Valentinas Sventickas yra rašęs apie šį rinkinį: „Žmogaus laikinumas, svetimumo ir dvilypumo būsenos, žiaurumo ir patiklumo psichologija, erotiniai išgyvenimai – apie visa tai poetas kalba tartum ramiu intelektualo balsu. Tačiau tikrovės ir labai tikroviškai nupieštų regėjimų sandūrose žyra tikro lyrizmo kibirkštys.“ Tas lyrizmas J. Zdanį labai suartina su lietuvių poetine tradicija.

Versti lietuvių poetų eilėraščius J. Zdanys pradėjo 1969 m., studijuodamas universitete. Yra man pasakojęs, kaip kartą poezijos seminare pasisiūlė profesoriui išversti vieną eilėraštį iš lietuvių kalbos ir, gavęs pritarimą, išvertė M. Martinaičio „Vaikai kaip žolė“. Vertimas daugeliui patiko, buvo atspausdintas universiteto žurnale. Taigi skelbti savo vertimus J. Zdanys pradėjo 1970 m., kai beveik niekas iš jo kartos žmonių dar to nedarė ir kai oficialiajame pasaulio žemėlapyje nebuvo nei Lietuvos, nei lietuvių kalbos. Jonas jautė, kad poe­zija netelpa į pasaulį dalijančias „geležinių uždangų“ schemas. Ji gali išleisti daigą pro kiekvieną politinio betono plyšį ir pergalingai iškelti į dangų savo žiedelį. Ir ne tik tai: Jonas yra man rašęs, kad jam patinka pats vertimo procesas, kai tenka susilieti ne tik su kiekvienu atskiru originalo žodžiu ar pauze tarp jų, bet ir su protėvių kultūra. Vėliau tame pačiame Jeilyje, vesdamas vertimo seminarus, jis domėjosi teorija ir paskelbė keletą mokslinių straipsnių: „Poezijos vertimas: pastabos ir komentarai“, „Keli pamąstymai apie poezijos vertimą“, „Vertimo mokymas“ ir kitų.

Savo, vertėjo, bibliografiją J. Zdanys pradeda Jurgio Gliaudos romanu „Agonija“ (Niujorkas, 1977) ir iš karto imasi sudėtingos poezijos: Sigito Gedos „Rudens giesmių“ (Pitsbergas, 1979), Pokarinės lietuvių poezijos antologijos (Niujorkas, 1979), Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“, Leonardo Andriekaus, Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno, mano, Vytauto P. Bložės, Nijolės Miliauskaitės, Antano A. Jonyno, Agnės Žagrakalytės rinkinių, Penkių Lietuvos moterų poečių antologijos (J. Vaičiūnaitės, D. Paulauskaitės, O. Baliukonės, N. Miliauskaitės, T. Marcinkevičiūtės eilėraščių) – toks jo nuveiktas darbas. Jonas bendradarbiauja ne tik su manimi, versdamas tekstus Poetinio Druskininkų rudens almanachui, bet ir su „Vilniaus“ žurnalu bei kitais leidėjais.

Naujausias jo lietuviškai parašytų eilėraščių rinkinys „Tarpdury“ asketiškesnis už ankstesniuosius, labiau išgrynintas, apmąstytas. Jame kalbama apie ribas, tykančias mūsų už kiekvieno gyvenimo kelio posūkio, apie su kiekvieno mūsų pragyventais metais mineralėjantį, bąlantį pasaulį šiapus ir apie nieką anapus. Apie tai, kad ribas peržengti galima, bet už jų – tik tavo paties iliuzijų šipuliai. Apie tai, kaip sunku alsuoti ankštose šio pasaulio ertmėse ir kaip trūksta oro už jų. Poezijoje Jonas Zdanys dažnai peržengia ribas savo sunkiom sapno kojom, tačiau, atrodo, tik tam, kad išvystų abi beprasmybės puses. Poezija – tai aistrų ir troškimų žemė. Ji irgi yra už ribos, nors įvyksta tik autoriaus ir skaitytojų sąmonėse. Šioje knygoje neužtikau tragiko pozos, tik melancholiško konstatuotojo ištaras. Viskas yra, kaip yra, – nei džiaugtis dėl to, nei graužtis. Turbūt galima viską išvysti kitaip, tačiau tada ir būti tektų kitu.

Namo sienos nusilupa.
Dienos jau suskaičiuotos.
Dulkės tarp pirštų,
tamsa tarp eilučių,
pavargęs balsas ore.

„Tarpdury“, p. 8

O kitu poetas būti veikiausiai negalėtų. Jis dažniausiai kalba pirmuoju asmeniu, taigi „aš“ – pagrindinis jo poezijos veikėjas, ir pasakotojas, ir lyrinis herojus. Tiesa, tas „aš“ nėra jau toks vienareikšmiškas, tapatintinas su autoriumi. Kartais jis labai natūralus, o kartais tampa „niekas“ arba „visa, ko niekada nebus“, arba – „Esu tiltas, esu dangus, pirma ir paskutinė žvaigždė“ (p. 57). Tai nėra panteistinis ar koks nors rytietiškas bandymas pasitelkiant egzotiškas dvasines praktikas ištirpti gamtoje ar pasaulyje, o greičiau tapatinimasis su steriliomis sąvokomis, bandymas ištirpti kalboje. Tas „aš“ tekste kartais būna taip arti skaitytojo, kad jo nebeįmanoma įžvelgti, atrodo toks tikras, jog tampa sąlyginis.

Jei į padanges krisiu, žinau, nuplauksiu
toldamas, atsiskirdamas, išnykdamas.

p. 34

Sterilumas – dar vienas juntamas Jono poetinių įvaizdžių bruožas. Sterilumas ne švaros prasme – jo pasaulis pilnas dulkių, purvo, stiklo šukių, kaulų nuolaužų ir kitų panašių dalykų – tai su negyvumu besiribojantis gyvenimo sterilumas, kuriam mus pasmerkia šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdas arba dar labiau apibendrinant – civilizacija. Sterilumas, į kurį patenkama, už ribos palikus aistras ir troškimus, ir kai tos ribos peržengiamos tik sapnuose bei regėjimuose.

Čia, baltoje grindinio plynėje,
po balta, skaisčia padange
toli nuo tylių vandenų vienintelės jūros,
byra druska iš nusikamavusių
dievų burnų, jų seni šešėliai visur,
nekintantys molyje tartum žinia,
užrakinta sušalusiame atodūsyje...

p. 26

J. Zdanys mėgsta rašyti eilėraščių ciklus, nevengia didesnių kompozicijų. Kartais jas įkvepia bendra intelektualinė-emocinė patirtis, kartais labiau tapoma iš natūros („Dėdės laikrodis“). Tuose cikluose mintys ir įvaizdžiai kartojasi tarsi muzikoje, sušvisdami vis naujomis prasmėmis, atskleisdami vis naujas žmogaus-poeto istorijos detales. Šis žmogus nėra „iš kitur“, jo istorija nėra egzotiška. Jis iš ten pat kaip visi, toks kaip visi, ir dar rašo lietuviškai.