STREETARTAS, ARBA ĖJIMAS GATVE

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Be manęs atsiranda tūkstančiai Prahos graffiti, nes niekada nemačiau jų tapomų – jie puošia dergia viską, ką matau (kaip kad neišvengiamai nemačia sužaliuos ir šimtai Žižkos kalno medžių), – nesu regėjęs nė vieno graffiti autoriaus, tad jų raidės apgula sienas it netobulo, degradavusio ir nežinomo pusdievio kūryba.

(Laimantas Jonušys „Nežinomam dievui“)

Isae ir Oila – tokiais slapyvardžiais mano pašnekovai – streetarto kūrėjai pasirašinėja po savo darbais. Abu vilniečiai, studijuoja menus. Jie buvo pakviesti dalyvauti Šiauliuose vykusiame šiuolaikinio meno festivalyje „Virus“ – dailės galerijoje suorganizavo streetarto (gatvės meno) dirbtuvę, mokė gaminti trafaretus ir, naudojant purškiamus dažus, kurti plakatus.

Susitarėm susitikti prieš alternatyvios muzikos koncertą Šiaulių jaunimo centre. Koncertas vėlavo, todėl turėjom laiko pasišnekėti. Pirmiausiai paprašiau paaiškinti, kodėl jie taip vengia viešumo – renginio plakatuose nebuvo įrašyti jų vardai, manęs taip pat prašė jų neskelbti.

Oila: Tas menas – nelegalus. Ne kartą buvom susidūrę su policija. Nuo tada, kai Vilnių paskelbė 2009-ųjų Europos kultūros sostine, valdininkai pradėjo stengtis, kad viskas būtų vienodų spalvų, nulaižyta, švaru, kad tai galėtų pateikti turistams, iš kurių bus galima gauti pinigų.

Prisipažinsiu, tikėjausi kitokio atsakymo. Kalbama, kad, pavyzdžiui, meno teroristu vadinamas žinomiausias britų graffiti kūrėjas Banksy slepia savo tapatybę, net jo tėvai nežino, kuo jis užsiima, mano, kad sūnus dirba dažytoju ar dekoruotoju. Tikėjausi, kad jūs pasakysit kažką panašaus: tai yra kitoks, laikinas menas, gatvėje atsiranda, išnyksta ir t. t.

Oila: Įdomu, kad pastaruoju metu ir mes nebekreipiam dėmesio į durationą (duration reiškia kūrinio egzistavimo trukmę). Anksčiau ieškodavom vietų, stengdavomės, kad kuo sunkiau būtų užlipti ir sunaikinti mūsų darbą, o dabar daug ką darom paprasčiau. Aišku, ir dabar vieta yra svarbi – pavyzdžiui, plakatus darom specialiai tai pasirinktai vietai.

Dažnai einat pasižiūrėti, ar dar nenuvalyti jūsų piešiniai, plakatai?

Isae: Taip, labai svarbus dokumentavimas – fotografavimas, filmavimas. Šitas menas yra labai laikinas, todėl svarbu viską užfiksuoti, išsaugoti sau, o kartais parodyti ir kitiems.

Vadinasi, turite visą archyvą? O ar domitės kitų darbais?

Isae: Labai domimės visa šita scena. Žinom viską, kas yra Vilniuj, kiekvieną mažiausią ženkliuką.

Oila: Pažįstam visus mieste esančius paviršius. Labai įdomus toks žaidimas – tiesiog eini gatve, eini ir žiūri, kas naujo atsirado. Per draugus sužinai, kieno vienas ar kitas darbas, po to atpažįsti jo darbus, nors paties žmogaus nepažįsti.

Kai žiūrite į miestą tokiu žvilgsniu, tai jis turbūt atrodo lyg kokia galerija, nereikia vaikščioti į parodų atidarymus?

Oila: Tikrai, bet daugelis to nemato, dauguma žmonių eidami gatve žiūri į apačią. Gal jie eina iš darbo, o gal į darbą, pavargę ar nepavargę, bet nieko nemato. Paskutiniu metu darėm tokį eksperimentą: klijuojam plakatą ir iškart filmuojam žmones, klausiam, ką jie apie tai mano. Reakcijos labai įvairios: vienas sako: aš visiškai to nepastebiu, kitas: čia ne menas, čia jokiu būdu negali būt menas. Vienas tai taip užsivedė, sako: prie Stalino čia viskas būtų sutvarkyta, visi už tai sėdėtų kalėjime, anksčiau viskas buvo švaru, tvarkinga.

O ką jūs manot apie tuos, kurie sako, kad tai – negerai?

Oila: Kiekvienas turi turėti savo nuomonę. Jie sako, kad mus reikia į kalėjimą uždaryti, o mes sakom, kad tai – didelis menas. Nes iš tikrųjų po streetarto vardu slepiasi gijos, šakos, šaknys – viso to prasmė yra žymiai gilesnė. Žmonės painioja užrašus ant sienų ir konceptualius vaizdus – jiems viskas susilieja į viena, jie neskiria, kas yra graffiti, o kas – streetartas. Mūsų kultūroje yra tokių žmonių kaip Eltono iš Ispanijos, kuris sako, kad niekada nepieštų ant sienos, kuri visa aprašinėta, nes žiūrovui tie žodžiai yra per daug nesuprantami, jam jie nieko nereiškia.

Isae: Mums tie ženklai reiškia daugiau, mes juos sugebam perskaityti, pažįstam tuos žmones ir galim matyti, kaip stilius keičiasi, progresuoja. O šiaip atsitiktinai pasižiūrėjus gal neatrodytų, kad tai – kažkas gražaus, ypatingo.

Kaip žmogui, kuris nieko apie tai nežino, paaiškintumėt, kas yra „graffiti“ ir „streetartas“?

Oila: Tai yra gana skirtingos kultūros, nors jas daug kas ir sieja. Graffiti prasidėjo nuo išpieštų Niujorko metro traukinių – taip vieno rajono gauja perduodavo žinią kitai. Graffiti svarbiausia – piešti raides ir turėti tagą – slapyvardį.

Isae: Pagrindinis tikslas – kuo labiau išreklamuoti savo vardą, išpiešti kuo daugiau rajonų.

Oila: Dar graffiti kultūrai būdingi „stiliaus karai“ (style wars) – grupių atstovai gadina vieni kitų darbus. Anksčiau labai rimtai kovodavo, net iki mirčių.

Isae: Ir pjaustėsi, ir šaudėsi, ir degino.

Tai dėjosi ne Lietuvoje?

Isae: Ir Lietuvoje. Vilniuje. Streetartui tokios kovos nebūdingos, mes stengiamės to reiškinio neįsileisti.

Oila: Streetartas yra žymiai visapusiškesnis. Bet tas „street“ jau įkyrėjo, visi taip vadina.Yra ir kitų pavadinimų: postgraffiti, neograffiti, urbanartas – visi jie reiškia tą patį.

Ar daug žmonių tuo užsiima?

Oila: Drįstu sakyti, kad nedaug, nes beveik visus pažįstam. Vilniuj gali būti 15 - 30.

Atrodo, greit prasidės koncertas, durys jau atidarytos.

Oila (nekantraudamas baigti pokalbį): Tai va, durys į streetarto pasaulį atidarytos kiekvienam žmogui. Tiesiog reikia ne žiūrėti į apačią, o žvalgytis.

Isae: Pakelti akis į dangų.

Danguje – žvaigždės (provokuoju kalbėtis toliau, nes dar daug ko nepaklausiau).

Isae: Aš visą laiką ir piešiu žvaigždę – toks mano simbolis.

Ar simbolius pasirenkate tik dėl grožio, ar siekiate jais kažką pasakyti?

Oila: Kai kurie turi formalų logo, o kiti dirba konceptualiau.

Tai jūs – tie konceptualistai?

Isae: Kiekvienas dalykas reiškia kažką daugiau, nėra tik tuščias simbolis. Pavyzdžiui, mano draugas piešia skardines: vaizduoja vaikus, kaip bendravimo priemonę naudojančius laidu sujungtas skardines. Jis turi galvoje šiuolaikines technologijas: komunikacijos priemonių daugėja, o pačios komunikacijos mažėja. Įsivaizduojate, ką šiuolaikinės technologijos daro visai visatai? Dabar viskas tomis technologijomis surišta, žemė pernelyg greitai keičiasi. Kas mūsų laukia? Auklės – robotai, maistas – visokie papildai, viskas susiję.

O ką jūs norit pasakyti?

Isae: Mes – už paprastą komunikaciją, be jokių prietaisų. Nors patys, aišku, turim mobilius telefonus – tokia būtinybė.

Oila: Tiesiog žmogus turi atkreipti dėmesį į tą technologijų spartėjimą. Pavyzdžiui, ar girdėjot apie „nano“ technologijas? Siūlau kitame numeryje apie jas parašyti.

Nieko apie tai nežinau.

Isae: „Nano“ technologijos gali būti naudojamos prieš graffiti. Pavyzdžiui, galima sieną padengti tokia medžiaga, ir tada prie jos niekas nelimpa – nei purvas, nei dažai. Užpurkšti dažai nusiplauna paprasčiausiu vandeniu.

Oila: Tai – ateitis. Pavyzdžiui, ką gi jūs čia rankose turite?

Tai – senas kasetinis diktofonas, skaitmeninio dar neturiu.

Oila: O pamatysit, po dešimties metų jūsų ausyje bus įmontuotas koks nors mikrofonas, kuris interviu perduos tiesiai į jūsų kompiuterį ir pan.

Grįžkim prie streetarto. Užsiminėte, kad pastaruoju metu dažniausiai kuriat plakatus.

Isae: Policija gaudo, kai purški balionėliu, o jei klijuoji plakatus ar kabini lentas, galima sakyti, esi legalus.

Bet juk ir plakatų negalima klijuoti kur nori.

Oila: Tam yra skirtos tam tikros vietos, stendai. Mes dabar įsigudrinom – plakatus klijuojam tuose reklaminiuose stenduose. Bet streetartas nėra vien plakatai, trafaretai, lipdukai. Tai gali būti ir gatvės skulptūros, padarytos iš bet kokių rastų daiktų.

Isae: Kartą radom duonos kepalą. Duona buvo supjaustyta riekelėmis, supelijusi, todėl kažkas išmetė. Tai padarėm tokį darbą iš tos duonos – visiškai spontaniškai.

Oila: Arba, pavyzdžiui, prie šiukšlių dėžės radom išmestus batus ir padėjom juos taip, kad atrodytų, lyg eitų žmogus: eina tušti batai, o žmogus išnykęs.

Isae: Tai yra žaidimas.

Oila: Šiukšlių dėžės vadinamos „punk shopu“ – tai yra visame pasaulyje populiarus dalykas.

Juk yra žmonių, kurių gyvenimo būdas - pragyventi iš to, ką kiti išmeta.

Oila: Tie žmonės vadinami fryganais. Šiukšlių dėžėse gali rasti visko, ko nerasi jokiose maksimose, visko, ko tik galėtum norėti.

Kiekvieną dieną kyla kokių nors idėjų?

Oila: Kiekvieną dieną ką nors darom – sėdim studijoj ir darom plakatus arba einam fotografuoti, arba dar ką nors darom. Būna, tiesiog einant gatve pamatai kokį nors tau įdomų objektą, išmestą šiukšlę ar numestą batą, ir kyla mintis – o kodėl neužmetus kur aukštai arba dar ką nors padarius. Gal niekas to ir nepastebės, bet tai nesvarbu, tu eini gatve ir tiek. Tai ir vadinasi „ėjimas gatve“. Kuriant gatvės meną, reikia atsipalaiduoti, o ne galvoti: ką man daryti? Dauguma pradedančių sėdi ir galvoja, ką čia padarius, ir padaro kokią moters galvą, kurių visame pasaulyje yra 100 tūkstančių ir kuri niekuo neišsiskiria iš kitų – tokių geriau išvis nedaryti. Nors, tiesa, pirmasis mano trafaretas taip pat buvo moters galva. Tas darbas – prostitutės galva, aišku, turėjo savo koncepciją, bet ji buvo neaiški kitiems, nes ta galva buvo tokia pat kaip kitos.

Isae: Tai buvo „urban funk“ serija.

Oila: Labai svarbu darbų serijos. Pradžioje darai trafaretus, paskui tau įdomiau daryti plakatus, paskui didžiulius paveikslus, skulptūras. Nuo paties mažiausio eini prie kažkokių struktūrinių dalykų.

Isae: Laikui einant natūraliai keitiesi.

Oila: Mus dar labai valdo vietos. Eini sau ramiai gatve ir staiga pamatai kažkokią vietą, nors ta gatve ėjai šimtą kartų ir dar šimtą kartų eisi.

Kai matot tuščią sieną, norisi, kad ant jos atsirastų koks nors ženklas?

Isae: Yra tokių gražių vietų, kad negali pro šalį praeiti. Ji nebūtinai turi būti mieste, senamiestyje, ji gali būti visiškai nematomoj vietoj, ten, kur per metus gal tik vienas žmogus praeina.

Oila: Kartais padarom darbų savo draugams tokiose vietose, kur niekas nevaikšto – kokiose nors apleistų gamyklų teritorijose – draugai eis pro šalį ir nustebs.

Isae: Mus labai įkvepia Šiauliai, nes čia visos vietos mums nepažįstamos. Gaila, neatsivežėm plakatų.

Oila: Dar vienas dalykas: Vilniuj viskas labai greitai nuvaloma, o Šiauliuose tas darbas išliktų mažiausiai kokius 7 metus. Čia viskas kitaip, nes nėra tokios graffiti problemos.

Iš tikrųjų mieste yra daug pilkų, negražių vietų.

Oila (juokiasi): Tai galėtų valdininkai užsakyti tokias vietas „pagražinti“. Žinom tuos valdininkus, politikus. Turim tokią dainelę: „Storas kiaulė valdininkas deda pinigus į delną, paprastą žmogų ima ir apgauna“.

Patys sugalvojot?

Oila: Ne, grupė „LMP“ – „Lipnūs Maharadžos pirštai“.

Ką apie jūsų užsiėmimą mano jūsų tėvai?

Oila: Mano tėvai mane labai palaiko. Tėvai, brolis – menininkai. Visas mano gyvenimas su menais susijęs.

Isae: Mano tėvai – paprasti žmonės. Mama labai pyksta. Ji mano, kad tokius kaip mes reikia iki gyvos galvos uždaryti. O tėvas, galima sakyti, palaiko, stebi, jam įdomus tas reiškinys.

Kas jums daro įtaką, iš ko mokotės? Iš kur atsiranda jūsų idėjos?

Isae: Didžiausią įtaką daro pats gyvenimas. Kuriant streetartą, man atrodo, svarbu ne estetika ar dar kas nors, o meno ir gyvenimo ryšys. Mes tai darom nelegaliai, ir mūsų darbai yra lyg koks revoliucijos ženklas.

Gal – maišto?

Isae: Mes jauni, todėl priešinamės. Vyresni jau nebegali pasipriešinti.

Tai ir jums vieną dieną tai praeis?

Isae: Tikrai nepraeis.

Oila: Mums tai – ne hobis, ne mada ar dar kas nors. Tai tikrai yra visam gyvenimui...

Pro praviras salės duris jau veržiasi linksma ska muzika. Baigiam pokalbį – geriau šokti, o ne kalbėti apie revoliucijas.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė