(PA)SKAITINIAI

Melnikas, Jaroslavas. LABAI KEISTAS NAMAS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Nedidelėje knygutėje surinktos trumpos istorijos pompastiškai pavadintos „88 romanais“ – matyt, produktyvus prozininkas savotiškai šaiposi iš šiuolaikinių skaitytojų potraukio romano žanrui, kartu ir pabrėždamas, kad net nedidelės apimties tekste įmanoma atskleisti visas labiausiai rūpimas temas. Jos tos pačios, kaip ir ankstesniuose J. Melniko apsakymų rinkiniuose: buities beprasmiškumas, kasdienybės absurdas, asmenybės neišskirtinumas gatvėje ir darbe sutinkamų žmonių sraute, Dievo buvimo ir mirties neišvengiamybės klausimai. Vilniaus knygų mugės metu vykusioje diskusijoje „Knygų kamščiai skaitytojų greitkeliuose: prisisekime diržus“ autorius išsakė tvirtą įsitikinimą, kad literatūra turėtų būti skirstoma į elitinę ir masinę. Jei tas „masinis skaitytojas“ ir egzistuoja, tai skaitydamas šiuos „88 romanus“ pastebėtų, kad prozininkas kukliai priskiria save prie „elitinių“ rašytojų, nes rašo pabrėžtinai keistai ir apie keistus dalykus, nors ir išsaugo naivų kalbėjimo toną.

Pirmoje knygutės dalyje aprašomi personažai labiausiai primena D. Charmso ir J. Erlicko mėgstamus veikėjus, kuriuos vieną nuo kito skiria, ko gero, tik pavardės. Beveidžiai žmogeliukai kapstosi buityje, kai kurie baisiai susireikšminę, nežinia ko siekia, o kai kurie nieko neveikia, bet vis tiek susireikšminę: „...Jis savaime buvo Jonas Petraitis – ir daugiau jam niekas neegzistavo, išskyrus jį, Petraitį, ir juntamą virš galvos Dievą. O jei Paryžiaus snobai būtų sužinoję apie Joną Petraitį? Juk jie gi – na ir kas, jog visiškos vidutinybės – už pilvukų būtų susiėmę, kad jis toks niekas, o jie tokie, matote, kažkas! (p. 62). Būtent šis Dievas virš galvos skiria rašytojo personažus nuo Charmso ir Erlicko veikėjų. Apie jį daugiausia mąstoma antroje dalyje, pavadintoje „Iš Jonaičio gyvenimo“. Pagrindinis „lyrinis subjektas“, rodos, eilinis žmogelis, o kaip gudriai samprotauja apie protą, gamtą, tikėjimą, žmogaus valią ir kitas egzistencijos paslaptis!

Atrodo, didžiausia iš visų paslapčių visiems šiems piliečiams yra moteris. Ji – protu nepaaiškinama, iracionali būtybė, tarsi ateivis iš kosmoso, vienintelė įprasmina iš pažiūros beviltišką kasdienybę, kurioje logiško paaiškinimo nereikalauja tik žmogiškoji šiluma. Žmonių artumas, intymumas – vienintelė paguoda absurdiškame pasaulyje, kur visi vieną kalba, kitą daro, trečią galvoja. Autorius subtiliai balansuoja tarp oraus rimtumo ir subtilaus humoro: jį pajaus tie skaitytojai, kuriems artimas jo mąstymo būdas.

Enquist, Per Olov. IŠGUITAS ANGELAS. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Daugiau nei dvidešimt metų praėjo, kol vieno žymiausių ir ketvirtajame viršelyje nepaprastai giriamo švedų prozininko romanas sulaukė vertimo į lietuvių kalbą. Tai mūsų keistoje kultūros terpėje jau atrodo visai ne nuostabu: kai kuriuos kūrinius vėluojama išversti net septyniasdešimt metų. Dar viena keistenybė – tiems, kas jau anksčiau skaitė romano vertimą į kitas kalbas. Jau nuo pirmos eilutės matai ryškių skirtumų tarp lietuviško ir, tarkime, rusiško vertimo. Neaišku, kuris arčiau originalo, bet verta pastebėti.

Nedideliame „meilės romane“, kaip jį kone sarkastiškai vadina autorius, tyrinėjama įvairiausių žmogiškųjų nenormalumų tema. Pradedant nuo kadaise madingų apsigimėlių, rodytų keliaujančių cirko savininkų vagonėliuose kaip gamtos stebuklus, ir baigiant iš pažiūros eilinių ir visiškai normalių žmonių šeimomis. Viena tokių – tai pasakotojo draugai, išgyvenę vaiko praradimo tragediją, prie kurios, galima sakyti, patys ir prisidėjo. Tolygiai su jų santykių „anatomija“ pasakojama apie dvasios ligonį, kurio elgesio nesugeba paaiškinti nei gydytojai, nei mokslinės teorijos, ir apie „gamtos pokštą“ – dvigalvį žmogų, XX a. pradžioje rastą Meksikoje ir rodytą Europos cirkuose. Visus juos vienijanti tema – meilė, kaip pats keisčiausias reiškinys pasaulyje. Todėl knyga ir vadinama meilės romanu: atrodo, toji meilė tarp aprašomų žmonių neįmanoma, bet vis dėlto gimsta, o cirke įdarbintų išsigimėlių bendruomenėje klesti taip gražiai, kaip niekur kitur.

Remdamasis, kaip galima spėti, tikrais istoriniais šaltiniais – įvairių tautybių žmonių laiškais, gydytojų užrašais, keliautojų ir liudytojų pasakojimais – autorius nagrinėja normalumo ir išsigimimo sampratas šiuolaikinėje visuomenėje. Visi jo personažai atrodo tam tikra prasme nesveiki, arba, kaip pasakytų miesčionys – „psichai“. Ir pats save jis laiko gyvenimo nuskriaustuoju, nes užaugo nepilnoje šeimoje. Labiausiai, atrodo, jį domina klausimas, kas daro žmones žiaurius. Kas iš tikrųjų yra išsigimėliai: ar atstumiančios išvaizdos luošiai, apie kuriuos nekalbama, ar padorūs piliečiai, atsisakantys pripažinti pastaruosius esant žmonėmis? Atsakymo nerasta. Jaudinanti tema atskleidžiama santūriu, dokumentiškai tiks­liu, neemocionaliu kalbos stiliumi. Į tekstą įpinti ryškūs, simboliški sapnai. Vis dėlto jis atrodo truputį nuobodokas, nors iš pradžių ir stipriai sukrečia. Šiaip ar taip, verčia susimąstyti.

Chalandon, Sorj. PAŽADAS. Iš prancūzų kalbos vertė Asta Toleikytė. – V.: Tyto alba, 2008.

Autorius – prancūzų laikraščio „Liberation“ žurnalistas, už darbus šioje srityje pelnęs kelias tarptautines premijas, o už romaną – prestižinį Mediči apdovanojimą. Taigi, atrodo, žurnalistas žurnalistui nelygu: nebūtinai turi turėti filologinį išsilavinimą ar mokytis literatūros institute, kad galėtum gerai rašyti grožinius tekstus.

Vis dėlto žurnalistinio stiliaus įtaka šiame romane labai ryški. Ne tiek dėl sentimentaloko pasakojimo stiliaus, kiek dėl specialiai sudėtingai supainiotų siužetinių linijų, vingiuojančių tarp senos ir nesenos praeities, dabarties ir vaikystės pasakos, pamažu virtusios mitu, kurį privalu gerbti ir ginti. Istorija kartais atrodo kone detektyvinė: čia pat smulkiai nupasakojamos veikėjų biografijos, aprašomi tarpusavio santykiai, gyvenamoji aplinka, kurioje pastebimas kiekvienas siūlelis, kiekvienas judesys. Joje viskas turi kone sakralinę prasmę: septyni nuo vaikystės draugaujantys personažai iškelia mamos pasakojimą apie stebuklingą žibintą, gaudantį sielas, paverčia legenda. Jie sudaro slaptą bendruomenę, pasiryžę globoti greitai mirsiančių senukų sielas. Tačiau ir patys draugai tam tikra prasme atsisveikina su savo buvusiais gyvenimais, kai sudaro slaptą bendruomenę ir pasikeičia vardus.

Dar romane yra keistų aliuzijų su prancūzų komunistais, darbininkų judėjimu, netgi minimas Lenino vardas, dėl kurio gavo pravardę vienas veikėjų. Pasakojimas juda labai lėtai, mėgaujantis jaukiais kasdienybės aprašymais, kuriuose absoliučiai viskas yra svarbu. Kiekvienas personažas yra „sekamas“, nupasakojamos visos jo mintys ir pojūčiai, kartu su kiekvienu apsvarstomi moralės ir tikėjimo (ne tiek religijos, kiek stebuklo prasme) klausimai. Vardan draugystės galima laikytis absurdiškiausių įsitikinimų, nes vaikystės išgyvenimai, kaip įprasta šiuolaikinėje Vakarų literatūroje, iškeliami aukščiau visų emocinių potyrių. Būtent dėl to detektyvinė istorija (kurioje, kaip įprasta, neišsiverčiama be žudymo) atrodo truputį neįtikėtina. Ir neįmanoma jokioje kitoje šalyje nei Prancūzija, kurioje, kaip žinia, meilė tampa menu. Tokie romano motyvai, kaip prietarai, susiję su siela, įsitikinimai dėl žmogaus apsisprendimo mirti, mirties atitolinimo ir bandymas išvengti praradimo skausmo, romane atsiskleidžia netgi ryškiau. Gera proga palyginti, kaip kitų šalių rašytojai nagrinėja mirties temą, kuri lietuvių literatūroje –­ viena populiariausių.

Michelkevičius, Vytautas, Narušytė, Agnė, Michelkevičė, Lina. FOTOGRAFIJOS, ISTORIJOS, ŽEMĖLAPIAI: FOTO/KARTO/ISTORIOGRAFIJOS. – V.: MENE, 2008.

Straipsnių rinkinį, kurį sudarė fotografija besidominantys jaunos kartos menotyrininkai, praverstų paskaityti visiems, kas susirūpinęs šiuolaikinį civilizuotą pasaulį užvaldžiusia vaizdų kultūra. Užuot skelbdami, kad anksčiau vyravusi teksto ir naratyvo tradicija, dabar pamažu nueinanti į antrą planą, yra kur kas vertingesnė, intelektualais save laikantiems kultūros veikėjams reikėtų paprasčiausiai pasidomėti, kokiais būdais šis reiškinys randa kelią į mūsų kasdienybę. Kitaip sakant – kaip mes patys suvokiame fotografiją (kaip vieną pagrindinių kasdienybės estetikos meno šakų), kaip ji veikia mūsų mąstymą ir pasaulio suvokimą ir kaip tą suvokimą galima keisti ir valdyti, atitinkamai manipuliuojant fotografiniais ir kinematografiniais vaizdais.

Apie tokius eksperimentus kalba R. Frielingas straipsnyje „Archyvas, medijos, žemėlapis, tekstas“, kuriame žemėlapis – greičiau mentalinė, o ne materiali kategorija. Itin moksliško, daug teorinės informacijos ir meninių eksperimentų dokumentacijos pateikiančio teksto autorius tyrinėja žinių archyvavimo ir išdėstymo būdus, kurie prieštarauja įprastai linijinei, hegemoniškai tradicijai. Toks ir knygos sudarytojų tikslas: kitaip sudėlioti itin fragmentiškai pateikiamas Lietuvos fotografijos istorijos dalis, kad pamatytume, kaip institucijos veikia mūsų vaizdų ir pasaulio suvokimą. Apie tai plačiau rašo istorikai R. Šermukšnytė ir V. Safronovas: „pasirenkant tam tikrus šių dienų filmo idėją atitinkančius kadrus ir juos uždengiant tų kadrų reikšmę iškraipančiu komentaru, gaunama vizualinė istorijos falsifikacija“ (p. 123), nes „dauguma mūsų viešojoje erdvėje figūruojančių praeities reprezentacijų atspindi ne realius praeities įvykius, bet praeities mitą, tarnaujantį konkrečios bendruomenės interesams“ (p. 137). Kitaip tariant, leidinys skatina pažvelgti iš šalies ne tik į diktuojamus vaizdų suvokimo būdus, bet ir save pačius, noriai priimančius tą diktatą. Lietuvišką tekstą (nors ir ne itin profesionaliai suredaguotą) papildo angliškas, skirtas posovietinę erdvę tiriantiems specialistams. Kad ir kaip būtų, mūsų istorija, nors ir „sukonstruota“, yra unikali, ir žvelgti į ją visais įmanomais rakursais labai sveika. Pradėti galima kad ir nuo fotografijos: tikriausiai net nestudijavusieji Lietuvos fotografijos istorijos būtinai prisimins kai kuriuos ryškiausius jos „eksponatus“.

ALEKSANDRA FOMINA