TOMAS ČIUČELIS IR JO TEKSTAI MIESTUI

Linos Michelkevičės fotografija

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose vykęs šeštasis „Enter“ festivalis visus, besidominčius medijų kultūra, sukvietė į teorinę konferenciją, pavadintą „Medijų a/socialumas“. Žygintas Pečiulis provokavo auditoriją aiškintis, kas kaltas dėl apverktinos lietuviškos TV situacijos, bet siūlė nesuversti visos kaltės A. Valinskui. Renata Šukaitytė ieškojo socialinio, kultūrinio medijų meno aktyvumo apraiškų. Vytautas Michelkevičius kalbėjo apie interneto socialėjimo procesus, pristatė meno ir komunikacijos eksperimentą – tinklaraštį 3xpozicija.lt. Valentinas Klimašauskas originaliai pristatė savo naują knygą „Alfavilnius“: aukštai pakeltas spausdintuvas „spjaudė“ knygos puslapius, kurie lyg SPAMas krito į didelę šūsnį ant galerijos grindų.

Tomas Čiučelis, remdamasis autoritetais – Jacquesu Lacanu ir Slavojum Žižeku, bandė aiškintis tikrovės ir virtualumo santykį. „Parko“ skaitytojams ir siūlome pokalbį su Tomu Čiučeliu, kurį menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis konferencijoje pristatė kaip medijų aktyvistą – menininką, vertėją, komentatorių.

Kas tave patį suintrigavo festivalyje?

Daug kas. Pavyzdžiui, kolegos, kurio iki galo dar gerai nepažįstu – Valentino Klimašausko knygos pristatymas. Keista, bet su Vilniuje gyvenančiais kolegomis labai retai susibėgam kur nors kavinėje pasėdėti – nuolat bendraujam internetu, todėl smagu čia susitikti gyvai. Valentino knyga yra kažkas transgresyvaus, knyga kaip SPAMas, knyga, kuri gali būti išversta į kitą pusę lyg kojinė. Man patinka tokios perversijos.

Jau skaitei ją?

Dar nespėjau. Pasiėmiau lapą iš spausdintuvo ant grindų sumestos krūvos. „Užkabino“ pirmos perskaitytos frazės. Jis gerai rašo. Man patinka tas rašymo principas, kai visiškai nesusitapatini su tuo, ką rašai, bet tuoj pat leidi sužinoti skaitytojui, kad aš, kaip autorius, žinau, kad tu skaitydamas žinai, kad aš apie tave žinau – čia tokia labai paini struktūra. Valentinas jaučia distanciją, ir iki galo nesupranti, ar jis čia tau atsiskleidžia, ar tik simuliuoja. Taip atspindimas ir visai kito – ne literatūros pasaulio principas – virtualumas, kuriame irgi iki galo nieko nežinai.

Pradžioje neatsargiai pasakei: iki galo nepažįstu.

Konferencijoje kalbėjau apie Lacaną. Citavau vieną jo mintį, kurią jis pasakė TV paskaitos metu – jis prancūzams 20 metų per televiziją skaitė paskaitas. Per pirmąją savo paskaitą jis pasakė: „Aš kalbu tiesą. Visada. Bet ne visą.“ Ir po to paaiškino, kad tiesos negalima pasakyti dėl labai materialių priežasčių – kad ir dėl tos pačios kalbos, nes ji pati yra ribota. Nieko negali pažinti iki galo.

Sakei, kad su kolegomis bendraujate beveik vien internetu. Šiandien juk tai įprasta, gal būtų keista, jei susibėgtumėt pabendrauti į kavinę.

Tikriausiai įvairūs (pseudo)intelektualai, bendraudami internete tuo „grynuoju“ pavidalu, jaučia tam tikrą orgazmą. Tai yra realus virtualumas pagal Žižeko išplėtotą Lacano realybės lygių triadą. Pagal Žižeko teoriją yra trys tikrovės lygiai: realus, simbolinis ir įsivaizduojamas, virtualus realumas. Ką reiškia virtualus, arba įsivaizduojamas, realumas? Kai bendrauju gyvai, žinau, kad mano pašnekovas yra labai fiziškas asmuo, jis turi su savimi visą savo fizinį pasaulį, bet aš tai nustumiu, mane domina visai kas kita. Bendraujant internetu man nebereikia kreipti dėmesio į fizinį asmens buvimą, nes internete to nėra. Todėl tas „grynas“ bendravimas labai traukia, tai jau tapo normalu.

Dvidešimtmečiams ir jaunesniems „normalu“ jau reiškia visai ką kita nei vyresniems. Viskas verčiasi aukštyn kojomis.

Sunku pasakyti apie dvidešimtmečių patirtis. Aš žinau, kas man yra tikras bendravimas. Branduolys to, kas yra tikra, susiformavo bendraujant gyvai. Pagal tai viską lyginu, tai yra mano vertybių skalė netgi tada, kai bendrauju virtualiai. Bendravimas internetu yra išgrynintas, be tiesioginių emocijų, dingsta būtent tas trauminis pagrindas – kai kitas žmogus yra šalia, dažnai kur kas svarbiau yra ne tai, ką tu sakai, bet kaip tai sakai.

Kitas dalykas – kai esi prisijungęs prie „Skype“ ar kokios interneto bendruomenės, nuolat esi su tais žmonėmis, esi prisijungęs prie jų, nors iš tikrųjų nesi su jais.

Atrodo, Renesanso laikais kilmingieji Italijoje buvo sukūrę virtualų tikėjimą – tai turbūt buvo viena iš pirmųjų išpopuliarėjusių virtualumo apraiškų Europoje: žmogui nereikėdavo eiti į bažnyčią, vietoj jo ten stovėdavo ir nuolat „melsdavosi“ jo reprezentantas – vaškinė lėlė. Lėles darydavo natūralaus dydžio, hiperrealistiškai dekoruodavo. Tai buvo brangus malonumas, kurį sau galėdavo leisti tik kilmingieji, todėl tas reiškinys gyvavo neilgai. Dabar panašiai yra „Skype“: kažkokie nematerialūs ženklai, būdami krūvoje, tau signalizuoja, kad tu esi toje krūvoje.

Šiandien konferencijoje kaip tik kalbėjai apie savęs perkėlimą, atstovavimą sau virtualiame pasaulyje.

Apie virtualumą galima kalbėti tada, kai asmeniui atstovauja kažkas „kitas“ – žmogus, negyvas daiktas ar kažkoks reiškinys. Čia kaip tik tinka tas minėtas pavyzdys su lėlėmis – virtualumas buvo jau tada, nors supratimo apie tai dar nebuvo. Labai konceptualiai apie tai savo darbu „Dalyvavimas/Vytautė“ yra pasakęs Artūras Raila. Menininkė Vytautė buvo nusiųsta dalyvauti į Suomijoje vykusią parodą, kur pagal iš anksto parengtą scenarijų reprezentavo namuose likusį autorių – Artūrą Railą. Nuostabi mintis, labai paprasta ir užbaigta: tai virtualumo išraiška tikrovėje. Tai – lyg magnetinio lauko egzistavimą patvirtinančios geležies dulkės. Magnetinis laukas, nors egzistuoja iš tikrųjų, yra nematomas, jį pamatyti galima tik tada, kai pasitelkiamas tarpininkas, pavyzdžiui, geležies dulkės – jų piešinys ir atskleidžia tai, kas nematoma.

Vis tiek, kai susikuri savo virtualų pavidalą, jame yra dalis tavęs.

Mes tuo tikim. Kitaip internetas neturėtų tokios galingos traukos. Visame tame yra labai daug tikėjimo. Aš pritariu Žižekui, kuris sako, kad šiandien mes tikim kur kas daugiau, negu mums atrodo. Mes sakom, kad mūsų visuomenė ciniška, kad niekuo nebetikim, o yra priešingai. Iš tikrųjų daug kuo tikim, tik tas tikėjimas įgavęs tokį specifinį vakarų pasauliui būdingą modusą. Pavyzdžiui, kas yra kava be kofeino, alus be alkoholio? Dabar šitų produktų galime vartoti „kiek tik norim“, bet už tai atitinkamai užmokam – mūsų vartojamas produktas yra nukenksmintas, vartojame nebe produktą, o jo simbolį. Taip yra ir su tikėjimu. Pavyzdžiui, kodėl mes tikim demokratija? Juk matom, kokia ji pažeidžiama, trapi, iki galo nesusiformavusi. Tai kodėl ja tikim? Ar ne todėl, kad tikim, jog yra „kažkas“, kas ja tiki nuoširdžiau už mus pačius, ir mums to užtenka. Tai lyg tikėjimas neegzistuojančiu subjeku, kuomet veiksmas kuriamas jo simboliniam žvilgsniui. Tačiau, pasirodo, šis žvilgsnis yra neišvengiamas, nes visos jam subordinuojamos socialinės praktikos veikia, tai mūsų kasdienybė.

Esi ne tik medijų menininkas, bet ir rašai apie medijas. Tau svarbu pasidalinti su kitais savo įžvalgomis?

Aš nenoriu primesti savo nuomonės, noriu dialogo. Kad ir su penkiais žmonėmis, man nereikia „užkariauti“ begalės žmonių. Su kiekvienu žmogumi kartu yra ir begalė kitų jį suformavusių, jį veikiančių žmonių. Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų yra bent kelių tuzinų kitų žmonių atstovas, nuoroda.

Kaip nuoroda internete.

Taip, hyperlinkas – kreipiesi į vieną, bet pamatai atsišakojimus. Visai ko kito tikiuosi kurdamas meninius projektus. Norisi, kad visi kuo skirtingiau suvoktų mano sukurtą darbą.

Papasakok apie savo paskutinius meninius projektus.

Pagrindinis projektas, kurį pradėjau daryti dar besimokydamas Dailės akademijoje, yra tekstinė instaliacija. Studijavau audiovizualinį meną, bet antrame kurse visas fotografijas mečiau į šalį ir ėmiausi teksto – pats nesupratau, kodėl. Tai prasidėjo nuo Railos paskaitų. Tiesiog atsivėrė akys. Per vieną iš paskaitų krito į akį Jenny Holzer darbai – tai menininkė, kuri viešose erdvėse rodo tekstines videoprojekcijas, elektronines instaliacijas. Ir tada supratau, ką aš pats jau kuris laikas veikiu. Tuo metu kaip tik sėdėdavau prie tokio senuko laptopo ir dėliodavau sakinius, bet nematydavau, į ką jie turi pavirsti – tuomet jų dar nemačiau projektuojamų mieste, ant pastatų sienų. Holzer darbai pasitarnavo kaip reikiamas postūmis, pasikeitė perspektyva.

Supratai, kaip galima tuos tekstus eksponuoti?

Supratau, kad jie gali būti ne vien knygoje ar kituose įprastuose kontekstuose. Jeigu tekstas yra eksponuojamas mieste, viešoje erdvėje, jis yra kai kas daugiau – jis ne tik nurodo, bet ir atrodo, jis yra vizualus. Supratau, kad mano pasirinkimas teisingas, aš niekur nepabėgau, tik vietoj fotografijos ar video- ėmiausi teksto. Tik be viso to prisidėjo kitas matmuo – mano tekstai dar ir keičiasi juos beskaitant.

Aišku, čia svarbu ir turinys. Tekstus kūrei pats?

Taip, tai mano žodžiai. Tą darbą pateikiau Vytauto Michelkevičiaus internete kuruojamai 3xpozicija.lt parodai. Kai surengėme ir realią parodą, sulaukiau iš Vytauto kritinės pastabos – jis tikėjosi, kad sukursiu kažkokią struktūrą, kuri generuoja prasmingus tekstus, bet žodžius jiems ima iš pašalies – iš tinklalapių, elektroninių knygų ar kitų šaltinių. Gal esu šiek tiek senamadiškas, bet man patinka pačiam sugalvoti, nes tada galima konkrečiai vietai parinkti žodyną. Jenny Holzer instaliacijose eksponuoja savo pačios sukurtas asmenines, subjektyvias, sociumą reflektuojančias įžvalgas, pavyzdžiui: „Žiauriausi iš mūsų visų yra vaikai“, „Vyrai jūsų jau nebeapsaugo“ ir t. t. Ji juos vadina „truizmais“. Kurdamas savo darbą, nenorėjau būti panašus, nors atrodė, kad norėjau pasakyt tą patį. Bet ėmiausi kitos formos. Sukūriau duomenų bazę, iš kurios kompiuteris pats atsitiktine tvarka ima žodžius ir deda į sakinį, ir tas sakinys keičiasi tau beskaitant, negali jo perskaityti du kartus, po sekundės vieną žodį pakeičia kitas. Tų kombinacijų yra be galo daug, ir kiekviena iš jų yra prasminga. Dažniausiai tai yra iš 4 ar 5 nuolat besikeičiančių sakinio dalių sudaryti kažką teigiantys sakiniai. Teiginiai keičiasi, prieštarauja vienas kitam. Tai – labai įdomus žaidimas, tą reikia matyti, labai sunku papasakoti (žr. http://tomchatter.wordpress.com).

Tie sakiniai taip pat teigia žmogiškus, asmeninius dalykus?

Taip, bet ne tik tai, nes po kelių kombinacijų ta asmeninė intonacija gali visiškai pasikeisti, gali atsirasti vos ne politinis pareiškimas, nes, pavyzdžiui, vienoje versijoje esu įdėjęs tokius žodžius, kaip „politikai“ arba „Dievas“. Ir tie „veikėjai“ nuolat keičiasi. Visai paprasta struktūra, bet joje yra be galo daug prasmių, ir jos viena su kita komunikuoja, viena kitą papildo, paneigia, būna, kad viena po kitos atsirandančios kombinacijos net susideda į kažkokį naratyvą. Daugiausia instaliacijos versijų padariau anglų kalba, nes anglų kalbos gramatika yra paprastesnė. Pirmąjį lietuvišką variantą pabandžiau kurti kiek pakeisdamas rakursą: paėmiau archajiškus žodžius, turinčius vieną bendrą bruožą – jų šaknis galima apversti, o apvertus gaunamas žodis, kuris dažniausiai susijęs su pirminiu – yra jo antonimas, arba sinonimas. Pavyzdžiui: mirti-rimti, ramus-marus, kęsti-sekti, gimti-migti, dievas-veidas ir t.t. – tai labai paprasti žodžiai, tokių yra labai daug. Sukūriau programą, kuri varto tas šaknis vizualiai: beskaitydamas tekstą matai, kaip tos žodžių dalys apsiverčia, tekstas tiesiog mirga – čia taip pat negali to paties perskaityti du kartus. Tai buvo lyg bandymas „atrakinti“ kalbą.

Norėtum savo darbus eksponuoti viešoje erdvėje ar tau užtenka ir virtualios erdvės?

Norisi materialaus konteksto. Kurdamas tekstinę instaliaciją, dažnai bandau įsivaizduoti, kaip tą darbą matyčiau iš šalies, lyg būdamas nieko apie tai nežinantis praeivis. Dabar galvoju, kad instaliacija galėtų būti videoprojektoriumi rodoma vakarais ant pastatų dideliu formatu. Tekstai keistai kalba su pastatais: pastatas yra lyg drobė ar knygos lapas, ir miestas toje vietoje iš karto transformuojasi. Tikiuosi, kad tai yra įdomu. Dabar šį projektą plėtoju. Neseniai kuratorė Rimantė Černiauskaitė pasiūlė dalyvauti tarptautiniame tautinėms mažumoms skirtame projekte. Šalia tekstų atsiras žmonių portretai, tekstas ir vaizdas tarpusavyje komunikuos. „Vokietijos-Lietuvos Forumo“ rengiamas tarptautinis projektas keliaus po Lietuvą, Lenkiją, Čekiją ir Vokietiją.

Kuo tau toks svarbus žodis, tekstas? Žmonėms dabar dažniausiai reikia tik besikeičiančių vaizdų.

Man patinka žodžio sterilumas. Jis yra „simbolinis simbolis“, jei galima taip pasakyti. Tai visiškai nematerialus dalykas, kurio materializavimas visada šokiruoja. Praėjusio amžiaus 6 – 7 dešimtmečiais Amerikoje iš žodžių buvo kuriamos skulptūros, žodžiai virsdavo tokiais dideliais objektais. Matai didelį daiktą, kurį gali skaityti, nors tai – tik didžiuliai akmens luitai, nieko daugiau, ir tave tai veikia.

Tomai, esi dar ir vertėjas, verti tekstus apie medijų kultūrą. Mažai kas to imasi, tai sunkus darbas – nauji terminai ir t. t.

Kai verčiau pirmąjį straipsnį, supratau, kad man tai įdomu. Tai buvo gana didelis Maros Traumanės – latvių filosofės, sociologės straipsnis apie žinijos tinklus. Bendradarbiauju su žurnalu www.balsas.cc, tekstų redaktorė Lina Michelkevičė man siunčia pastabas – jos labai praverčia. Nusprendžiau sudaryti nedidelį medijų kultūros terminų žodynėlį, kuris visų pirma man pačiam padėtų suvienodinti ir padaryti tikslesniais verčiamus tekstus. Galbūt vėliau tai išsiplėtos, pavyzdžiui, bent jau į diskusiją apie naujųjų medijų kultūros terminiją. Kartu su www.balsas.cc komanda brandiname mintį išleisti naujųjų medijų žodynėlį – pasiūlyti terminus, kurie būtų lietuviški, taisyklingi, bet negremėzdiški, ne tokie, kaip, pavyzdžiui, „kislioji keltis“.

Kas tai yra?

Niekas to nežino. Atsimenu, gal kokiais 98-aisiais, kai dar mokiausi gimnazijoje, viename žurnalo „Kompiuterija“ numerių buvo išspausdintas straipsnis „Kislioji keltis“, kuriame buvo kalbama apie terminų lietuvinimą ir tų terminų prigijimą. Nors ten ir buvo aiškinama, ką toji „kislioji keltis“ reiškia, bet tada taip ir nesupratau.

Ar tu pats vartoji tokius naujus terminus kaip, pavyzdžiui, „vaizduoklis“?

Ne, niekada. Žinoma, versdamas tekstus rašau taisyklingai. Bet iš esmės esu labiau slengo žmogus. Apskritai žmonės nevartoja bet kokių žodžių. Visada svarbu, kad žodis būtų aiškus, sklandus, skambus. Nauji terminai turi savotiškai „apsitrinti“.

Konferencijos metu žadėjai pristatyti savo verčiamą Levo Manovichiaus knygą, bet nespėjai. Gal gali pristatyti šį autorių „Parko“ skaitytojams?

Manovichius yra išeivis iš Rusijos, jo mentalitetas šiek tiek artimas mums. Jis yra iš tų akademinio pasaulio žmonių, kurie priklauso „neknyginių profesorių“ kartai, galima sakyti, jis yra elektroninio pasaulio profesorius. Jo specializacija – medijos pačia plačiausia prasme. Knygoje „The Language of New Media“ („Naujųjų medijų kalba“) jis koncentruotai ir labai nuosekliai išdėsto medijų istoriją, pateikdamas savo paties filosofinių įžvalgų ir išvadų. Knygoje apžvelgiama visa medijų raida iki šių laikų: ekrano raida, kino atsiradimas ir tolimesnė genezė iki vadinamojo „soft cinema“, interneto vaidmuo, aptariama virtualumo samprata ir t. t. Anksčiau portalui www.balsas.cc jau buvau išvertęs keletą Manovichiaus tekstų, pagalvojau, kad šita knyga daug kam praverstų. Jeigu būčiau ją perskaitęs tuo metu, kai studijavau, nebūtų reikėję daug ko aiškintis pačiam, būčiau laiko sutaupęs. Manovichius patrauklus dar ir tuo, kad rašo labai paprastai, pateikdamas labai akivaizdžių pavyzdžių.

Žygintas Pečiulis konferencijoje kalbėjo apie televiziją, paskaita buvo labai įdomi, bet jaunos auditorijos klausimai buvo susiję ne su pačiu TV, o su TV perkėlimu į virtualią erdvę. Jaunajai kartai aktualesni nauji, dabar atsirandantys dalykai.

Keičiasi kontekstas. Ir iš pagrindų keičiasi perspektyva, iš kurios žiūrima į reiškinį.

Kodėl yra tokia takoskyra – šiuolaikinis menas, naujosios medijos yra įdomesnės jauniems žmonėms, retai žadina vyresnių smalsumą? Taip yra dėl naujųjų technologijų baimės?

Sunku atsakyti tiksliai, bet reikia stengtis tai įvardinti, juk tai svarbu. Dėl to gal ir sakau, kad esu senamadiškas, man įdomu sužinoti, kas su manimi vyksta, kai iki galo paneriu į virtualią erdvę. Iš tikrųjų, bandant glaustai aptarti tokios takoskyros priežastis, galima pasitelkti privačios/viešos erdvės modelį. Jauni žmonės, ypač paaugliai, neatsitiktinai yra pagrindiniai socialinių tinklų ir socialinės programinės įrangos („Frype.lt“, „MySpace.com“, „Skype“, „Instant Messenger“ ir pan.) vartotojai. Čia iš dalies pritarčiau medijų kritikės Danahos Boyd pasiūlytam erdvės pasiskirstymo modeliui. Jos teigimu, dabar erdvė turi tris modusus: ji yra privati, vieša ir kontroliuojama. Paaugliui, kuris patiria kontrolę tiek būdamas namie (tėvų priežiūra), tiek būdamas viešumoje (edukacinė kontrolė ir kt.), vienintelė vieta, kur jis gali jaustis laisvai ir apeiti suvaržymus, yra būtent internetas. Ankstesnėms – „ikiinternetinėms“ – kartoms reikėjo ieškoti kitų kontrolės „apėjimo“ būdų. Pagaliau skiriasi ir su kontrole susijusi patirtis, ir suvokimas apie ją – kontrolės pobūdis keičiasi, ją vis sunkiau atpažINTI tiems, kas nėra itin raštingas naujųjų medijų srityje.

Kaip tave patraukė naujosios medijos?

Vaikystėj daug ką išbandžiau, buvau cirke, baigiau dailės mokyklą, sportavau, norėjau tapti astronomu, žiauriai traukė fizika, bet visa tai galų gale susilydė į viena. Primityviai kalbant, fizika, astronomija, tikslieji dalykai atspindi technologijas, prisideda prie dailės ir galiausiai išeina tai, kas ir yra naujosios medijos, medijų menas,. Dar visai neseniai naujųjų medijų menininkai būdavo tiesiog menininkai, kurie moka programuoti ir laikyti rankoje lituoklį. Tai yra labai svarbus aspektas – meno ir technologijų lydinys, daug kas taip ir įvardija: technokultūra, technomenas.

Galima sakyti, naujosios medijos kuria ir naujus reikalavimus žmogui?

Tai ir yra įdomiausia – kaip tikrovėje pasireiškia toji „matrica“ – tas kažkas, kieno gyvybės palaikymui esam „pajungti“. Visuomet įdomu stebėti, kaip jos efektai pasireiškia mūsų kasdienėje tikrovėje, t. y., koks virtualumo poveikis tikrovei. Tai tas pats, kas bandyti vizualizuoti magnetinį lauką, beriant geležies dulkeles ant popieriaus lapo, po kuriuo pakištas magnetas. Levas Manovichius pateikia vieną iš tokių materializavimosi pavyzdžių: dabar populiarūs ir itin sėkmingi architektūriniai darbo vietos sprendimai, kuomet darbo erdvei pritaikomi kompiuterių kultūros reikalavimai – modalumas, hierarchijos nebuvimas, interaktyvumas. Taip tikrovė priima virtualioje realybėje atsiradusias reiškinių transformacijas. Bet galbūt socialinių santykių srityje jau reiškiasi kažkas daugiau, gal jau yra kažkokių psichologinių, bihevioristinių – su elgesiu susijusių – pokyčių? Kartais pasikalbu su draugais, kurie bendrauja socialiniuose internetiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, jie susitinka vakare ir kalbasi apie tai, ką iš ryto kartu veikė Frype.lt. Jie ten dalinasi žinutėmis, nuotraukomis, nuorodomis į puslapius. Aš toje bendruomenėje (kol kas) nedalyvauju, bendros patirties neturiu, todėl tik sėdžiu ir klausausi, ką jie kalba: „Gerai buvo, ar ne?“ ir pan. Tai labai paprasti, jau egzistuojantys dalykai, reikia į tai įsiklausyti, kad suprastume, kaip virtualumas pasireiškia tikrovėje. Reikia mokytis perskaityti ženklus, kurie jau veikia čia, tikrovėje, bet mes apie juos per mažai žinom. Pats laikas imtis naujųjų medijų raštingumo ugdymo. Pavyzdžiui, Pečiulio TV kritika galėtų būti pusmetį dėstoma dvyliktokams kaip normalus kursas.

Reikia suvokti, kas vyksta, ir mokytis vertinti kritiškai.

Taip, turim suprasti, kas yra reklama, kokią strategiją ji naudoja, kokią kalbą naudoja kinas. Reikia mokytis audiovizualinio raštingumo. Tai vienintelė išeitis, nes žmonėmis manipuliuojama tada, kai jie nežino, kad jais yra manipuliuojama. Į spąstus pakliūni tada, kai tu nežinai, kad tu žinai. Apie tai labai įdomiai kalba Žižekas. Jis užsimena apie buvusį JAV gynybos sekretorių Donaldą Rumsfeldą. Prieš prasidedant invazijai į Iraką, Rumsfeldo išsakyti teiginiai, kaip ironizuoja Žižekas, tapo „itin svarbiu indėliu į šiuolaikinį Amerikos filosofijos diskursą“. Anot Rumsfeldo, yra trys „žinojimo“ lygmenys: pirmasis – aš žinau, kad žinau, kitas – aš žinau, kad nežinau, trečiasis – aš nežinau, kad nežinau. Politikas kalbėjo maždaug taip (įdomu į tai pažvelgti rimtai): „Aš žinau, kad žinau, jog Irako prezidentas yra Husseinas. Žinau, kad nežinau, kiek ginklų slepia Irakas. Ir kas, jei net nežinau, kad net nežinau, kokių dar baisingų ginklų turi Irakas?“ Bet Žižekas taikliai pastebėjo, kad Rumsfeldas praleido ketvirtą kategoriją: aš nežinau, kad žinau. Tai yra pati svarbiausia kategorija. Tai yra žinojimas, kurį turiu, bet apie tai net nenutuokiu – psichologijoje tai paprasčiausiai vadinama pasąmone. Tai yra manyje jau esančios struktūros, kurios motyvuoja elgesį ir pan., bet aš jų nepastebiu. Jei tuo „nematomu“ žinojimu sąmoningai užsiima kažkas kitas, tuomet atveriamas kelias kontrolei ir įvairioms manipuliacijoms.

Panašu, kad apsukom ratą. Ačiū, Tomai, už pokalbį.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė