BANDANT PRISIJAUKINTI

Aktoriai Vaidotas Žitkus ir Aldona Vilutytė spektaklyje "Mano senelis buvo vyšnia" Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Paskutinį lapkričio savaitgalį, kai Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, atsisveikinome su vyresnės kartos teatrologe Nijole Zolubaite (1940–2004), Keistuolių teatras vaidino premjerą – spektaklį jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams "Mano senelis buvo vyšnia" (pagal Angelos Nanetti kūrinį), kurio viena tema – mirties prisijaukinimas vaiko akimis. Tad nenorom šie įvykiai "susitinka" viename rašinėlyje...

N.Zolubaitę pažinojau kaip (tuometinės) Kultūros mokyklos teatro istorijos dėstytoją – žodžio kišenėje neieškančią humoristę ir saviironikę. Nedemonstruodavo savo pranašumo prieš studentus (pasitaikanti pedagogų yda), atvirai reikšdavo nuomonę visais klausimais, žadino studentų gyvą domėjimąsi teatru. Pastaraisiais metais važiuodavo į lėlių teatrų festivalius Panevėžyje, Alytuje. Rašantys apie teatrą į regionus retai užklysta, o N.Zolubaitė savo buvimu palaikydavo regionų menininkus moraliai, geranoriškai vertindavo jų (gal ne visuomet sėkmingą) kūrybą. Neturėjo pretenzijų "palikti pėdsaką" teatro istorijoje. Kai susitikdavome teatruose (Vilniuje) per spektaklius vaikams, sakydavo: "Mano dabartinis statusas – močiutė", ir šitai jai teikė džiaugsmo. Juk teatras – ne vienintelė vertybė mūsų gyvenimuose...

Keistuolių teatras ir režisierius Antanas Gluskinas ėmėsi itin retos užduoties: pamėginti vaikams suprantamai kalbėti apie artimų žmonių netektis, apie mirties prisijaukinimo galimybę. Pagrindinis veikėjas – mažametis Toninas (Vaidotas Žitkus) 75 minučių spektaklyje išgyvena dvi mirtis: iš pradžių – močiutės, spektaklio pabaigoje – ir senelio (Vytautas Rašimas). Nors spektaklyje yra keletas dramatiškų pauzių, bet vaikai mirtimi negąsdinami. Diegiama mintis, jog svarbiausia – Amžinybėn išėjusių mūsų artimųjų atminimas...

Teatras vaikams jaunų režisierių debiutais pasigirti nelabai gali. Dar rečiau kuris nuosekliai imasi šios kūrybos srities (pastarųjų metų išimtis – lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė). Kodėl taip yra, galima tik spėlioti. Gal teatras vaikams nepatrauklus norintiems reikštis "autoriniu teatru"? Gal teatrai, kuriantys vaikams, neieško kontaktų su režisierius ugdančiomis aukštosiomis mokyklomis? Šiaip ar taip, A.Gluskino debiutas Keistuolių teatre (jis Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje baigė TV režisūros studijas) nuteikia viltingai. Režisierius nepretenduoja tarti "naujo žodžio" teatre, o Keistuolių teatrui, kuriančiam gana artimus žanro ir stiliaus požiūriu muzikinius spektaklius, naudinga padirbėti su režisieriumi "iš šalies". Vadinama Mažoji scena, kur vaidinama, – II aukšto teatro fojė. Veiksmas vyksta apie aikštelės centre įkurtą "vyšnios medį" (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė) – tokią konstrukciją, kurios dalys "atsidaro", kai veiksmas rutuliojasi veikėjų namuose. Nuo konstrukcijos viršaus į įvairias puses driekiasi virvės. Nors fojė lubos žemos, veikėjai tomis virvėmis ("vyšnios šakomis") kabarojasi ne sykį, o mažiems žiūrovams patinka toks "ekstremumas".

Minėta "vyšnia" apkabinta šeimos albumo nuotraukomis. Spektaklis primena serialą trumpų istorijų, kurias skiria spragsinčio fotoaparato "stopkadrai": veikėjai sustingsta, po akimirkos rezgama kita istorija. Iš pradžių aktoriai, kol supažindina žiūrovus su vaidinimo taisyklėmis, daug pasakoja apie veikėjus, jų gyvenimo sąlygas. Vėliau šnekų sumažėja.

Aktoriai spektaklyje (išskyrus Vaidotą Žitkų) kuria po keletą personažų. Pavyzdžiui, Aldona Vilutytė vaidina Tonino mamą, o pakeitusi kostiumo detales ir kalbėjimo manierą, užsidėjusi akinius, – mokytojos šaržą (kažkodėl mokytojos teatre vaikams dažniausiai karikatūrinamos, būtinai – su akiniais...). Spektaklis balansuoja tarp personažų šaržų ir mėginimo atskleisti personažų psichologinius santykius. Jei būtų daugiau ieškoma poteksčių, Tonino šeimos pasaulis galėtų būti sudėtingesnis, ne toks vienaprasmis. Pavyzdžiui, mama vaiką dažnai išsiunčia pas senelius. Tėčio nėra, o kokiomis asmeninėmis viltimis ir nerimu gyvena ši jauna moteris, spektaklyje nesigilinama. Senelio vaidmuo būtų brandesnis, jei į jo prieraišumą anūkui būtų pažvelgta per neidealizuotos vienišystės prizmę. Kūrėjai simpatizuoja pasiutusiam Toninui, užsispyrusiam išdaigininkui.

Keistuolių teatras – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kuriantis ir socialinės tematikos spektaklius vaikams. Išties kiekvieno teatro vaikams repertuare galėtų būti ne tik populiarių pasakų, nuotykių fantazijų, bet ir atviriau socialinę tikrovę atskleidžiančių spektaklių.