GRIETINĖLĖS SKONIO MAŽOJI SEKSTA

Yra žmonių, kuriems skonio pojūtį sukelia žodžiai, kiti girdėdami garsus mato spalvas. Apie sinestezijos fenomeną buvo kalbama jau XIX a., tačiau rimti moksliniai tyrimai pradėti tik praėjusio amžiaus antroje pusėje. Kovo pradžioje "Telepolis" žurnalistė Katja Seefeldt pristatė naujame "Nature" numeryje paskelbtus šveicarų neuropsichologų tyrimo duomenis. Jie pirmą kartą analizavo atvejį, kai skonio receptorius sudirgina muzikiniai intervalai.

Sinestezija vadinamas reiškinys, kai vieno jutimo stimuliavimas (pvz., klausos arba uoslės) sukelia kitą jutimą – pvz., spalvų matymą. Dažniausiai pasireiškia vadinamoji spalvinė klausa (coloured hearing), t.y. kai žodžiai arba raidės siejamos su konkrečiomis spalvomis. Taigi sinestezija yra specifinių sąryšių smegenyse rezultatas. Šis reiškinys gana dažnas – jis būdingas maždaug vienam iš 2000 žmonių, dažniau moterims. Žinoma, kad sinestetinių sugebėjimų turėjo kompozitoriai Ferenzas Lisztas, Jeanas Sibeliusas ir Olivier Messiaenas.

Ciuricho universiteto Neuropsichologijos instituto mokslininkai, vadovaujami Giano Beeli’o, tyrė vieną 27-metę fleitininkę, kuri ne tik garsus mato tam tikromis spalvomis, bet ir girdėdama konkretų intervalą – t.y. du garsus, skambančius paeiliui arba vienu metu, – jaučia tam tikrą skonį. Šie pojūčiai jai labai stipriai susiję. Konkretus pavyzdys: vienu metu skambant garsams c ir cis (mažoji sekunda), muzikantė burnoje jaučia rūgštumą; tuo tarpu mažoji seksta jai sukelia grietinėlės skonį, o kvarta primena šieną…

Neuropsichologai šią muzikantę testavo visus metus, tirdami jos galimybes. "Mes jai duodavome kokį nors skonio dirgiklį, pvz., ką nors rūgštaus, ir tuo metu grodavome įvairius intervalus. Ji turėdavo pasinaudodama kompiuterio klaviatūra nurodyti, koks tai intervalas. Jei tai būdavo intervalas, kuris jai sukeldavo rūgštumo pojūtį, o tuo metu ji burnoje turėdavo ką nors rūgštaus, intervalą ji atpažindavo daug greičiau. O jei girdėdavo intervalą, sukeliantį jai kitokį skonį negu dirgiklis, esantis ant liežuvio, atpažindavo lėčiau, – pasakojo Gianas Beeli’s. – Rezultatai parodė, kad jai garsų intervalai ir skonis yra labai glaudžiai susiję reiškiniai".

Šiais eksperimentais G.Beeli’s ir jo komanda galėjo įrodyti, kad muzikantė sugeba su sinestezijos pagalba indentifikuoti garsus. "Pajutusi rūgštumą, ji atpažįsta, kad tai turėtų būti mažoji sekunda", – teigia G.Beeli’s. Tuo ši sinestezijos rūšis, anot jų, yra unikali.

Visgi kur ir kaip tokį sugebėjimą galima būtų pritaikyti kasdienybėje? Pati muzikantė tikina, kad ji muziką jaučia intensyviau, kadangi veikia dar viena pojūčių sfera. Todėl muzika jai įgauna absoliučiai specifinę emocinę reikšmę, kuri galbūt yra didesnė nei "normaliems žmonėms". Tuo tarpu, kaip pažymėjo G.Beeli’s, specifiniai sugebėjimai padeda jai studijuojant konservatorijoje atlikti tam tikras užduotis, pavyzdžiui, užrašyti diktantą. Tiesa, fleitininkė, be viso to, turi ir absoliučią klausą, tad tokie pratimai jai ir šiaip nesukelia didelių sunkumų.

Kokios yra sinestezijos priežastys? "Labiausiai įtikina spėjimas, kad sinestezija yra nulemiama genetiškai. Jei vienas iš dvynių turi sinestezijos gebėjimų, dažniausiai antrasis taip pat jais pasižymi. Jos atsiradimas siejamas su tam tikrais smegenyse išlikusiais tiesioginiais sąryšiais, kurie kitiems žmonėms yra nunykę. Šie sąryšiai, sąlygojantys įvairių jutimų "sukibimą", gali būti perduodami genetiškai", – teigia G.Beeli’s.

Parengta pagal užsienio spaudą