POSTHIERARCHINĖ ANALIZĖ · 008

Dekolonizuoti ne tik mintis, bet ir sprendimų architektūrą

Aisčio Žekevičiaus „Pirmiausia reikėtų dekolonizuoti savo mintis“ posthierarchinė analizė

Sąvokos, pažymėtos ?, paaiškinamos neišeinant iš straipsnio.

Aisčio Žekevičiaus pokalbis „Pirmiausia reikėtų dekolonizuoti savo mintis“ prasideda nuo Lietuvai nepatogaus klausimo: ką su mumis daro istorinė patirtis, kurioje daugiausia atpažįstame save kaip kolonizacijos auką? Ši atmintis yra reali ir svarbi, tačiau ji gali tapti ir optiniu filtru, neleidžiančiu pastebėti, kad šiandien patys esame įsitraukę į globalias ekonomines, politines ir kultūrines sistemas, kurių gerovė nevienodai paskirstyta, o dalis jos istoriškai sukurta kolonializmo, ekstrakcionizmo ir rasinių hierarchijų sąlygomis.

Žekevičius jungia kelias plotmes, kurios Lietuvos viešojoje kalboje dažnai aptariamos atskirai: kolonialumo istoriją, rasizmą, Michelio Foucault biopolitiką, Achille’io Mbembe įžvalgas apie rasės ir psichikos ryšį, antropoceno kritiką bei ekologinės atsakomybės paskirstymą. Dėl to tekstas svarbus ne kaip dar vienas moralinis raginimas „būti tolerantiškesniems“, bet kaip mėginimas parodyti, kad atskirtis įrašyta ne tik į individualias nuostatas. Ji gali būti įmontuota į institucijas, ekonominius mainus, istorinį pasakojimą, žmogaus sampratą ir net į tai, kaip apibrėžiame klimato krizės subjektą.

Posthierarchiniu požiūriu ši diagnozė labai produktyvi, tačiau ją verta pratęsti dar vienu klausimu. Jei kolonialumas yra ne vien asmeninio mąstymo klaida, ar pakanka dekolonizuoti mintis? Kas nutinka tada, kai pasikeitusios idėjos turi virsti sprendimais: mokyklų programomis, kultūros finansavimo kriterijais, migracijos politika, viešaisiais pirkimais, klimato įsipareigojimais ar institucijų taisyklėmis? Čia prasideda sritis, kurioje dekolonizuoti reikia ne tik sąmonę, bet ir pačią sprendimų architektūrą.

Analizuojamas tekstas: Aistis Žekevičius, „Pirmiausia reikėtų dekolonizuoti savo mintis“, Literatūra ir menas, 2026 m. birželio 19 d.
Šaltinis: „Literatūra ir menas“, 2026-06-19
Kontekstui: Aisčio Žekevičiaus paskaita „Antropocenas ir rasė, arba kodėl mes niekada negyvenome viename pasaulyje“, VU Filosofijos fakultetas, 2026-04-16.

Kontekstas: kolonizuota atmintis ir dalyvavimas dabarties sistemoje

Lietuvos atvejis iš tiesų nepatogus paprastam postkolonijiniam žemėlapiui. Carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos valdžia paliko realią politinę, kultūrinę ir psichologinę kolonizacijos patirtį. Todėl nacionalinis pasakojimas natūraliai konstruotas aplink kalbos, valstybingumo, kultūros ir politinio subjektiškumo gynimą. Toks pasakojimas buvo ir tebėra būtinas, kai reikia suprasti rusifikaciją, okupaciją, represijas ar sovietinį istorijos perrašymą.

Tačiau Žekevičius siūlo neapsiriboti šiuo vaidmeniu. Jis primena ir istorines Lietuvos bei Abiejų Tautų Respublikos aplinkos sąsajas su imperinėmis ambicijomis, o svarbiausia – dabartinį Lietuvos įsitraukimą į Vakarų ekonominį pasaulį. Net jei moderni Lietuvos valstybė pati nevaldė užjūrio kolonijų, šiandien vartojame prekes, energiją, metalus, žemės ūkio produktus ir technologijas, kurių tiekimo grandinės driekiasi per regionus, patiriančius gerokai didesnę socialinę ir ekologinę kainą.

Čia įvyksta svarbus sąvokos poslinkis. Kolonialumas nebėra vien praeities įvykis, kurį galima priskirti kaltininkų ir aukų sąrašui. Jis tampa santykio struktūra: kas gauna naudą, kas patiria žalą, kas kontroliuoja išteklius, kieno darbas lieka nematomas, kieno patirtis laikoma universalia ir kieno – vietine ar antraeile.

Tokį pat poslinkį Žekevičius taiko antropoceno sąvokai. Jei sakome, kad „žmonija“ pakeitė Žemės geologinius procesus, lengva nepastebėti, jog ne visi žmonės vienodai sukūrė klimato krizę, ne visi vienodai iš jos pelnėsi ir ne visi vienodai patiria jos padarinius. Žekevičiaus paskaitos kontekste antropocenas kritikuojamas už tai, kad abstrakti žmonijos kategorija gali paslėpti konkrečius išnaudojimo kompleksus – vergovę, plantacinę ekonomiką, kolonializmą, rasinį kapitalizmą ir pramoninį ekstrakcionizmą.

Ką Žekevičiaus tekstas padaro gerai

Aukos tapatybę paverčia klausimu, o ne indulgencija

Viena stipriausių teksto vietų – atsisakymas manyti, kad patirta istorinė prievarta automatiškai suteikia visuomenei moralinį imunitetą nuo naujų galios asimetrijų. Tauta gali būti buvusi kolonizuota vienoje istorinėje konfigūracijoje ir tuo pačiu metu, kitoje sistemoje, naudotis privilegijuotesne ekonomine ar geopolitine padėtimi. Tai nereiškia, kad ankstesnė prievarta tampa mažiau tikra. Reiškia tik tiek, kad istorinės tapatybės nepakanka dabarties santykiams aprašyti.

Rasizmą parodo kaip galios technologiją

Žekevičiaus pasitelkta biopolitikos perspektyva leidžia rasizmą matyti plačiau nei kaip blogą individualią nuomonę apie kitą žmogų. Foucault kontekste rasizacija padeda skaidyti gyventojus į hierarchizuotas grupes ir pateisinti nevienodą jų apsaugą, matomumą ar net teisę į gyvybę. Tokia perspektyva svarbi todėl, kad vien moralinis raginimas „nebūti rasistu“ nepasiekia procedūrų, pagal kurias vienų žmonių balsas tampa patikimesnis, jų gyvenamoji vieta labiau saugoma, darbas pigiau perkamas, o rizika lengviau perkeliama kitiems.

Psichologinės reakcijos nesupainioja su vien asmenine yda

Mbembe įžvalgų kontekste tekste rasizmas siejamas ir su baimėmis, traumomis, afektais bei užgniaužtu socialiniu turiniu. Tai produktyvus papildymas struktūrinei analizei. Žmogus gali ieškoti „kito“, kuriam priskiria visuomenės problemas, ne vien dėl sąmoningos ideologijos. Atpirkimo ožys leidžia išvengti daug sudėtingesnio klausimo – kokios ekonominės, socialinės ir psichologinės sąlygos gamina nesaugumą pačioje visuomenėje.

Antropoceno universalumą pakeičia diferencijuota atsakomybe

Ekologinės krizės kontekste ypač svarbu, kad „žmogus“ nebūtų laikomas vienalyčiu veikėju. Istorinis išmetimų indėlis, nauda iš industrializacijos, technologinis pajėgumas keistis ir pažeidžiamumas klimato padariniams yra nevienodi. Tokia analizė saugo nuo dviejų supaprastinimų: nuo teiginio, kad „visi kalti vienodai“, ir nuo atvirkštinio teiginio, kad atsakomybė visiems laikams priklauso vienai istorinei grupei.

Dekolonizaciją pradeda nuo savirefleksijos

Pats straipsnio pavadinimas tiksliai nusako metodinę nuostatą: pradėti ne nuo kaltinimo kitam, o nuo savo mąstymo kategorijų patikros. Tai ypač vertinga visuomenėje, kurioje geopolitinis saugumas pagrįstai reikalauja aiškaus Rusijos imperializmo įvardijimo, tačiau tas įvardijimas neturėtų tapti priežastimi ignoruoti kitų dominavimo formų. Savirefleksija ne panaikina geopolitinį skirtumą, o neleidžia jo paversti universaliu moraliniu pasiteisinimu.

Posthierarchinis klausimas: kas dekolonizuos pačią dekolonizaciją?

Čia Žekevičiaus analizę verta pratęsti. Kritinė teorija labai gerai atpažįsta paslėptas hierarchijas, tačiau iš diagnozės savaime dar neatsiranda sprendimų procedūra. Kai dekolonizacijos sąvoka pereina iš filosofinio teksto į universitetą, muziejų, mokyklą, valstybės instituciją ar finansavimo sistemą, neišvengiamai kyla praktinis klausimas: kas nustatys, kuri interpretacija jau yra „dekolonizuota“, o kuri dar ne?

Jei atsakymas būtų „tam pasirengę ekspertai“, galime tik pakeisti vieną epistemologinį centrą kitu. Seną kanoną pakeistų naujas kanonas, seną autoritetą – naujas autoritetas, o žmonėms liktų pareiga priimti iš viršaus pateiktą teisingo mąstymo versiją. Jei atsakymas būtų „dauguma“, atsirastų kita problema: dauguma gali turėti labai menką informaciją apie mažumos patirtį ir lengvai atkurti tą pačią dominavimo logiką, kurią dekolonizacija siekia kritikuoti.

Tai nėra ekspertizės atsisakymas. Priešingai – kolonialumo, klimato, istorijos ar rasizacijos klausimai reikalauja labai aukšto kompetencijos lygio. Tačiau kompetencija turi atlikti apibrėžtą funkciją: tikrinti faktus, atverti priežastinius ryšius, modeliuoti alternatyvų pasekmes. Ji neturi automatiškai virsti galutine teise nuspręsti, kokią vertybinę kainą turi priimti visi kiti.

Nuo fiksuotų tapatybių prie konkretaus galios santykio

Posthierarchinė perspektyva siūlo vengti dviejų simetriškų klaidų. Pirmoji – apsimesti, kad istorinės grupių asimetrijos nebesvarbios ir visi žmonės sprendime startuoja iš tos pačios pozicijos. Antroji – paversti istorinę grupės padėtį nuolatine moraline rangų sistema, kurioje vieno žmogaus argumentas iš anksto stipresnis ar silpnesnis pagal jo tapatybės kategoriją.

Vietoj to kiekviename konkrečiame sprendime turėtų būti braižomas galios ir poveikio žemėlapis. Tas pats asmuo ar visuomenė skirtingose situacijose gali būti nevienodose pozicijose. Lietuva sovietinės okupacijos istorijoje yra kolonizuota visuomenė; Europos Sąjungos vartojimo ir išteklių tinkle ji tuo pat metu yra santykinai turtingos sistemos dalyvė; Rytų Europos saugumo klausimu – fronto regionas; kai kurių pasaulinių tiekimo grandinių atžvilgiu – galutinis vartotojas, mažai matantis išgavimo vietose patiriamą kainą.

Tokios daugialypės pozicijos neįmanoma sąžiningai sutalpinti į vieną etiketę „auka“ arba „privilegijuotasis“. Posthierarchija todėl pereina nuo tapatybės kaip rango prie santykio kaip analitinio vieneto: kas ką gali paveikti, kas ką gauna, kas už ką moka ir kas turi galimybę pakeisti taisykles?

Aukos statusas nėra valdymo licencija, kaltės statusas – ne amžinas nuosprendis

Istorinė atmintis turi būti saugoma, nes be jos dabartinės institucijos atrodo tarsi atsiradusios iš niekur. Tačiau sprendimų architektūroje istorinė kančia negali automatiškai virsti privilegija spręsti kitų vardu. Priešingu atveju hierarchija ne išnyksta, o įgyja naują moralinį pagrindą.

Lygiai taip pat paveldėtas priklausymas istorinei kolonizatoriaus visuomenei negali savaime tapti individualios kaltės nuosprendžiu. Atsakomybė turi būti siejama su tuo, ką žmogus, organizacija ar valstybė daro dabar, kokią naudą gauna iš esančios sistemos, kokį poveikį gali pakeisti ir kokias istorines skolas instituciniu lygmeniu pagrįstai reikia taisyti.

Taip dekolonizacija iš moralinio identitetų rūšiavimo pereina į institucinį darbą: koreguoti taisykles, informacijos srautus, išteklių paskirstymą ir sprendimo teises ten, kur jos kuria nepagrįstą asimetriją.

Antropocenas kaip paskirstytos atsakomybės uždavinys

Žekevičiaus antropoceno kritika ypač gerai dera su posthierarchiniu modeliu, nes čia akivaizdžiai nepakanka vieno atsakingo subjekto. „Žmonija“ yra pernelyg abstrakti, o vienos kaltos civilizacijos ar klasės įvardijimas – pernelyg grubus, kai reikia priimti konkrečius sprendimus dėl energijos, infrastruktūros, vartojimo, transporto ar tiekimo grandinių.

Posthierarchinėje sprendyboje atsakomybė galėtų būti skaidoma bent pagal keturis matmenis:

Toks keturių matmenų žemėlapis nepagamina sprendimo automatiškai, bet padaro jį tikslesnį. Jis leidžia išvengti abstrakčios kolektyvinės kaltės ir kartu neleidžia privilegijuotiems dalyviams pasislėpti už formulės „mes visi vienodai žmonės“.

Kaip straipsnyje keliamos problemos būtų sprendžiamos posthierarchijoje

Esminis posthierarchinis posūkis būtų toks: ne bandyti visuomenei nustatyti vieną teisingą dekolonizuotą pasaulėžiūrą, o kiekvieną realią problemą paversti aiškiai struktūruota kolektyvinio sprendimo procedūra.

1. Suformuluojamas konkretus sprendimas. Ne „ar Lietuva kolonijinė?“, o, pavyzdžiui, „kaip keisti mokyklos istorijos programą?“, „kokius ekologinius ir socialinius kriterijus taikyti viešiesiems pirkimams?“ ar „kaip perskirstyti kultūros finansavimo prieigą?“ Abstrakti ideologinė kova paverčiama sprendžiamu uždaviniu.
2. Atskiriami faktai, patirtys ir vertybiniai pasirinkimai. Istorikai ir kitų sričių žinovai tikrina įvykius bei priežastinius ryšius; paveiktos grupės pateikia patirtis ir pasekmes; normatyvinė dalis aiškiai įvardija, tarp kokių vertybių ir rizikų renkamasi. Viena iš šių plotmių negali apsimesti kita.
3. Nustatomi visi paveikti dalyviai. Ne vien pagal tapatybės etiketes, bet pagal realų santykį su sprendimu: kas patiria sąnaudas, kas gauna naudą, kas turi specialių žinių, kas gali būti išstumtas ir kas turi vykdymo galią.
4. Kuriamos kelios pagrįstos alternatyvos. Žinovai ir suinteresuoti dalyviai ne kovoja dėl vienintelės doktrinos, o siūlo skirtingus sprendimo variantus, prie kiekvieno nurodydami naudą, rizikas ir prielaidas. Tokiu būdu kritika turi pereiti į projektavimą.
5. Alternatyvos vertinamos anonimiškai ir daugiamatiškai. Kolektyvinio intelekto aplinkoje dalyviai pirmiausia matytų ne autoriaus vardą, instituciją ar statusą, o patį pasiūlymą. Vertinimai būtų atliekami pagal iš anksto skaidriai sutartus kriterijus: faktinį pagrįstumą, nelygybės mažinimą, proporcingumą, šalutines pasekmes, mažumų apsaugą, ekologinį poveikį ir sprendimo grįžtamumą.
6. Kompetencija matuojama indėliu, o ne pareigomis. Eksperto balsas svarbus ne todėl, kad jis visam laikui priklauso ekspertų klasei, o todėl, kad konkrečiame klausime jo vertinimai yra pagrįsti, tikslūs ir kitų kompetentingų dalyvių patvirtinami. Kompetencijos svoris gali keistis nuo problemos prie problemos.
7. Sprendimas lieka peržiūrimas. Po įgyvendinimo renkami rezultatai: ar sumažėjo nepagrįsta asimetrija, ar neatsirado nauja diskriminacija, ar prognozuotos pasekmės pasitvirtino. Jei ne – procedūra atnaujinama. Posthierarchija nekuria galutinės ideologinės pergalės; ji kuria gebėjimą koreguotis.

Anonimiškumas čia nereiškia, kad patirtis ar paveiktumas tampa nesvarbūs. Priešingai, sistema turi fiksuoti, kokiu santykiu žmogus susijęs su sprendimu – pavyzdžiui, ar jis yra darbuotojas, vartotojas, vietos bendruomenės narys, istorikas, tiekėjas ar tiesiogiai pažeidžiamas asmuo. Tačiau šis santykis neturi automatiškai tapti prestižo rangu. Taip galima vienu metu saugoti situacinę patirtį ir mažinti pavardės, pareigų, institucinio kapitalo ar viešo populiarumo įtaką.

flowchart LR
    A["Istorinė tapatybė ir vienas teisingas pasakojimas"] --> B["Nuolatinis moralinis ar ekspertinis centras"]
    B --> C["Sprendimas perduodamas kitiems"]
    D["Konkretus sprendimo klausimas"] --> E["Faktai + patirtys + galios ir poveikio žemėlapis"]
    E --> F["Kelios pagrįstos alternatyvos"]
    F --> G["Anoniminis kolektyvinis vertinimas"]
    G --> H["Ekspertinis realybės patikrinimas"]
    H --> I["Sprendimas ir įgyvendinimas"]
    I --> J["Rezultatų grįžtamasis ryšys"]
    J -.-> D
    classDef old fill:#f4f1ea,stroke:#8e877c,color:#191916;
    classDef post fill:#fff,stroke:#a93b2b,stroke-width:2px,color:#191916;
    class A,B,C old;
    class D,E,F,G,H,I,J post;

Du praktiniai pavyzdžiai

Istorijos programa: ne naujas kanonas, o daugiaperspektyvė architektūra

Jei mokykloje sprendžiama, kaip kalbėti apie Lietuvos kolonizacijos patirtį ir jos santykį su globaliu kolonializmu, blogiausias pasirinkimas būtų vieną uždarą pasakojimą pakeisti kitu. Istorikai galėtų parengti kelias faktologiškai pagrįstas programos struktūras: viena daugiau dėmesio skirtų Rusijos imperializmui ir sovietinei okupacijai, kita papildomai integruotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios santykius, Abiejų Tautų Respublikos periferijas, Vakarų kolonializmo istoriją ir dabartines tiekimo grandines. Mokytojai, mokiniai, istorikai ir skirtingų bendruomenių atstovai vertintų, kurios struktūros geriausiai vienu metu išlaiko faktinį tikslumą, Lietuvos istorinės patirties matomumą ir gebėjimą suprasti pasaulinį kontekstą.

Toks modelis nekuria „teisingos atminties ministerijos“. Jis kuria nuolat tikrinamą istorinės atminties infrastruktūrą.

Viešieji pirkimai ir klimatas: kolonialumo kritika tampa matuojamu sprendimu

Jei valstybės institucija perka kompiuterius, kavą, statybines medžiagas ar energiją, dekolonizacijos principas gali būti paverstas ne simboliniu pareiškimu, o kriterijais. Ekspertai nustato tiekimo grandinės darbo, ekologines ir žmogaus teisių rizikas; tiekėjai pateikia duomenis; vartotojai bei biudžeto valdytojai mato kainos pokytį; paveiktų regionų informacija įtraukiama į vertinimą. Tada konkuruoja ne abstrakčios moralinės pozicijos, o konkretūs pirkimo scenarijai su skirtingomis kainomis ir pasekmėmis.

Šiame taške Žekevičiaus mintis apie Vakarų gerovę, paremtą nevienodomis išteklių grandinėmis, įgauna institucinį tęsinį. Atsakomybė tampa ne kaltės jausmu, o gebėjimu kitaip pasirinkti.

Posthierarchinė išvada: dekolonizuoti teisę spręsti

Aisčio Žekevičiaus tekstas vertingas tuo, kad Lietuvos kolonizacijos patirties neleidžia paversti patogia moraline užuovėja. Jis parodo, kad aukos patirtis ir dabartinis dalyvavimas privilegijuotesnėse sistemose gali egzistuoti kartu; kad rasizmas yra ne vien nuostata, bet ir galios technologija; kad klimato krizės negalima sąžiningai priskirti abstrakčiai „žmonijai“; kad kolonialumas gali išlikti pasikeitus politinėms vėliavoms.

Posthierarchinė perspektyva siūlo žengti toliau. Dekolonizuota sąmonė yra reikalinga, bet nepakankama. Sąmoningas žmogus, patekęs į hierarchinę instituciją, vis tiek priverstas veikti per centralizuotas sprendimo teises, uždarus ekspertų ratus, prestižo signalus ir nekintančius vaidmenis. Todėl ilgalaikė dekolonizacija turi paliesti ne tik tai, ką galvojame, bet ir tai, kaip kartu nusprendžiame.

Posthierarchija čia siūlo ne neutralumą ir ne tapatybių ištrynimą. Ji siūlo kitą galios organizavimo principą: faktai tikrinami kompetencijos, patirtys ateina iš realiai paveiktų žmonių, alternatyvos kuriamos daugybiškai, sprendimai vertinami anonimiškai ir skaidriai, o nė vienas statusas nesuteikia nuolatinės teisės būti viršuje.

Dekolonizuoti mintis svarbu. Tačiau tikroji institucinė dekolonizacija prasideda tada, kai dekolonizuojame pačią teisę spręsti už kitus.

Posthierarchijoje dekolonizacija reiškia ne pakeisti, kas kalba iš viršaus, o panaikinti nuolatinę viršūnę. Kompetencija padeda tikrinti ir kurti alternatyvas, paveikti žmonės įneša savo patirtį ir vertybinius prioritetus, o bendras sprendimas atsiranda iš skaidriai organizuotos kolektyvinės sąveikos ir lieka atviras korekcijai.