POSTHIERARCHINĖ ANALIZĖ · 006

Kai liaudis perima ne tik kūrybą, bet ir jos infrastruktūrą

Sąvokos, pažymėtos ?, paaiškinamos neišeinant iš straipsnio.

Justino Baliukevičiaus straipsnis „Populiarusis menas kaip populiariosios kultūros tąsa ir radikalizacija“ siūlo pažvelgti į kultūrą ne kaip į užbaigtų kūrinių rinkinį, o kaip į judėjimą: nuo sistemos pagamintos prekės vartojimo, per savarankišką jos interpretavimą ir perkūrimą – iki naujos meninės formos kūrimo. Šio judėjimo varikliu autorius laiko didėjantį nepasitenkinimą kultūros industrijos siūlomomis prasmėmis.

Tai ambicingas ir produktyvus mėginimas iš naujo apibrėžti populiarųjį meną. Jis čia reiškia ne meną, kurį vartoja daugybė žmonių, o meną, kylantį iš pačių žmonių – iš jų kasdienybės, socialinės patirties ir poreikio sukurti tai, ko esama kultūros pasiūla nesuteikia. Šitaip dėmesys perkeliamas nuo kūrinio populiarumo prie jo kilmės ir kūrėjo santykio su kultūros gamybos sistema.

Analizuojamas tekstas: Justinas Baliukevičius, „Populiarusis menas kaip populiariosios kultūros tąsa ir radikalizacija“, „Šiaurės Atėnai“, 2026 m. liepos 10 d.
Šaltinis: „Šiaurės Atėnai“, 2026-07-10

Nuo kultūros industrijos kritikos prie aktyvaus vartotojo

Baliukevičius pradeda nuo klasikinės kultūros industrijos kritikos. Theodoras Adorno ir Hannah Arendt, nors skirtingai, diagnozavo kultūros suprekinimą: kapitalistinėje sistemoje kultūra vis labiau gaminama, reklamuojama, parduodama ir vartojama kaip prekė. Tačiau jų kritikoje, autoriaus manymu, lieka elitistinė prielaida, kad aukštoji kultūra galėtų išsaugoti autonomiją, kurios masinė kultūra neturi. Šiuolaikinė tikrovė tokios patogios ribos nebepatvirtina: ir opera, ir muziejus, ir popmuzikos koncertas veikia ekonominėse sistemose, kurioms reikia auditorijos, reklamos, bilietų ir pajamų.

Svarbiausias posūkis įvyksta pasitelkus Johno Fiske’o populiariosios kultūros sampratą. Kultūros industrija gali pagaminti prekę, tačiau ji negali iki galo pagaminti to, ką ši prekė reikš žmonėms. Žiūrovas, klausytojas ar skaitytojas nėra tuščias indas. Jis atsineša savo patirtį, socialinę padėtį, interesus ir konfliktus, todėl gali kūrinyje atrasti net tokias prasmes, kurios prieštarauja gamintojų intencijoms ar dominuojančiam diskursui.

Ši įžvalga leidžia atskirti masinę kultūrą nuo populiariosios. Masinė kultūra yra sistemos gaminama pasiūla, o populiarioji kultūra atsiranda žmonėms tą pasiūlą naudojant savaip. Kultūros prekė tampa ištekliumi naujoms interpretacijoms, tapatybėms, praktikoms ir santykiams kurti.

Nepasitenkinimo spektras

Straipsnio teorinis branduolys – Baliukevičiaus sudarytas spektras. Kairėje jo pusėje yra idealus pasyvaus vartojimo taškas: sistema pagamina ne tik prekę, bet ir jos suvokimo būdą, o individas šį būdą pakartoja. Toliau atsiranda nuo siūlomos prasmės besiskirianti interpretacija. Dar toliau vartotojas pradeda keisti patį objektą – plėšo ar persiuva džinsus, kuria perdirbinį, rašo fanfiction. Peržengus dar vieną ribą, pirminis kūrinys lieka tik bendru formos ar įkvėpimo šaltiniu. Galiausiai pasiekiamas teorinis poesis taškas – visiškai naujos formos sukūrimas.

Autorius pabrėžia, kad šio judėjimo energija yra nepasitenkinimas. Kol žmogui pakanka savaip perskaityti tai, ką siūlo industrija, jis lieka populiariosios kultūros lauke. Kai svetimų kūrinių spragų nebepakanka jo patirčiai išreikšti, jis pradeda kurti pats. Jei nėra jo gyvenimą atitinkančio romano, jis parašo savą; jei nėra tinkamų drabužių, juos pasisiuva; jei nėra jo kasdienybei derančios muzikos, ją sukomponuoja.

Šią trajektoriją iliustruoja serialų interpretacijos, džinsų modifikavimas, Madonnos gerbėjų kuriami klipai, fanfiction, muzikanto ibi kelias nuo perdirbinių iki originalių kompozicijų ir Karolio Kindurio trumpametražis filmas „Palanga“. Pavyzdžiai svarbūs tuo, kad teoriją grąžina į kasdienę kultūrinę praktiką. Kūrybos riba čia nėra saugoma vien akademijų, galerijų, leidyklų ar profesionalų gildijų.

Kas šiame modelyje ypač vertinga

Pirmoji straipsnio stiprybė – vartotojo reabilitavimas. Žmogus nėra tik manipuliacijos objektas. Net naudodamasis industrijos produktu jis gali keisti jo reikšmę, atsirinkti tai, kas jam aktualu, atmesti primetamą interpretaciją ir dalyvauti kuriant kultūrą.

Antroji stiprybė – laipsniškas, o ne binarinis kultūros ir meno santykio modelis. Tarp „vartoti“ ir „kurti“ nėra neperžengiamos sienos. Interpretacija, naudojimas, modifikavimas, perdirbimas ir naujo kūrinio atsiradimas sudaro tęstinį lauką. Toks požiūris geriau atitinka skaitmeninę kultūrą, kurioje memai, remiksai, gerbėjų kūryba, atvirojo kodo priemonės ir bendruomeniniai projektai nuolat kerta įprastas autoriaus, auditorijos ir kūrinio ribas.

Trečioji stiprybė – viešumo reikšmės išryškinimas. Asmeninė saviraiška tampa kultūriniu veiksmu tada, kai patenka į santykį su kitais. Kūrinio paskelbimas nėra vien reklama. Tai kvietimas atpažinti bendrą patirtį, pratęsti kūrinį, atsakyti į jį arba jį ginčyti.

Ketvirtoji stiprybė – klausimas, kas valdo kūrybos priemones. Kultūros industrijos galia kyla ne tik iš gebėjimo pasiūlyti prasmes, bet ir iš platformų, finansavimo, platinimo, matomumo bei legitimavimo kontrolės. Kai mėgėjas telefonu sukuria filmą ir paskelbia jį viešai, jis ne tik pagamina turinį – jis pareiškia teisę būti kūrėju be išankstinio institucijos leidimo.

Kur vienos ašies nebepakanka

Baliukevičiaus spektras yra aiškus, tačiau jo aiškumas pasiekiamas kūrybos įvairovę suvedant į vieną ašį – didėjantį nepasitenkinimą sistema. Ne visa kūryba gimsta iš priešiškumo ar stokos. Ji gali kilti iš susižavėjimo, žaidimo, smalsumo, rūpesčio, noro pratęsti tradiciją arba veikti kartu. Liaudies daina gali kisti ne todėl, kad ankstesnė versija kažko nebetenkina, o todėl, kad kiekvienas atlikimas yra gyvas įvykis. Bendruomenė gali kurti ne alternatyvą sistemai, bet santykį, kuriam industrinės kategorijos apskritai nėra svarbiausias atskaitos taškas.

Taip pat nėra savaime aišku, kad tolstant nuo pirminės formos didėja kūrybinė autonomija. Labai originalus kūrinys gali būti visiškai priklausomas nuo rinkos lūkesčių, o nedidelis esamo kūrinio pakeitimas gali turėti radikalią socialinę reikšmę. Feministinis „Čarlio angelų“ perskaitymas formaliai nepakeičia serialo, tačiau gali reikšmingai pakeisti žiūrovės santykį su reprezentuojama galia. Vadinasi, formos naujumas, socialinis poveikis ir autoriaus autonomija yra skirtingi matmenys; jų nereikėtų sudėti į vieną tiesę.

Problemiškas ir griežtas „sistemos“ bei „liaudies“ atskyrimas. Sistema nėra vienalytė, o liaudis nėra vieninga. Žmonės vienu metu gali būti darbuotojai, kūrėjai, vartotojai, platformų dalyviai ir mažų organizacijų savininkai. Be to, subordinuotoje grupėje gimusi prasmė nebūtinai yra išlaisvinanti: bendruomenės taip pat gali dauginti prietarus, neapykantą ir atskirtį. Vien tai, kad prasmė kyla „iš apačios“, dar nepadaro jos vertingos.

Ypač svarbu ginčyti mintį, kad iš kūrybos pragyventi pradėjęs menininkas dėl to beveik neišvengiamai praranda populiariojo menininko statusą. Atlygis savaime nėra inkorporacija. Jei kūrėjas negali gauti pajamų, nepriklausoma kūryba tampa privilegija tų, kurie jau turi kitų išteklių. Esminis klausimas yra ne ar kūryba apmokama, o kas nustato jos sąlygas: ar menininkas išsaugo sprendimo teisę, ar auditorija turi realią prieigą, ar vertė pasidalijama sąžiningai, ar tarpininkas gali vienašališkai pakeisti taisykles.

Todėl populiarųjį meną tiksliau apibūdintų ne nekomerciškumas, bet kūrybinės galios santykis: kieno patirtis gali tapti matoma, kas valdo gamybos ir sklaidos priemones, kas atrenka kūrinius ir kam atitenka jų sukurta vertė.

Posthierarchinis posūkis: nuo teisės kurti prie teisės formuoti kultūros lauką

Baliukevičiaus modelis išlaisvina kūrėją, tačiau infrastruktūra jame tebėra daugiausia jau egzistuojanti sistema, kurios spragomis žmonės naudojasi. Jie perkuria prekes arba pasitelkia platformų gamybines priemones. Posthierarchinis žingsnis būtų tolesnis: žmonės turėtų ne tik naudotis svetima infrastruktūra, bet ir dalyvauti nustatant jos veikimo taisykles.

Šiandien kūrinį techniškai paskelbti lengva, tačiau būti pastebėtam sunku. Platformos nebeuždraudžia kurti; jos hierarchiškai valdo matomumą. Rekomendavimo algoritmas, redakcinė atranka, finansavimo komisija ar platformos verslo modelis sprendžia, kas pasieks auditoriją. Todėl formalus kūrybos priemonių prieinamumas dar nereiškia kultūrinės galios pasiskirstymo.

Posthierarchinė kultūros infrastruktūra turėtų veikti kaip bendras pažinimo ir sprendybos laukas. Jos tikslas nebūtų balsavimu nuspręsti, kuris kūrinys „geras“. Meninė vertė negali būti redukuota į daugumos skonį, o nepopuliarumas kartais yra svarbi naujos formos savybė. Kolektyvinis intelektas čia reikalingas kitkam: aptikti kūrinius, kurių nemato rinkos algoritmai; sujungti juos su auditorijomis, kurioms jie rezonuoja; atverti argumentuotą skirtingų vertinimų lauką; skaidriai spręsti, kaip paskirstyti bendrus kultūros išteklius.

Tokioje sistemoje vertinimas būtų daugiamatis. Atskirai galėtų būti matuojamas kūrinio naujumas, atlikimo meistrystė, socialinis aktualumas, emocinis rezonansas, gebėjimas įtraukti bendruomenę ir potencialas būti tęsiamam kitų. Šie kriterijai nebūtų suvedami į vieną universalų balą. Taip išliktų matomi skirtingi vertės pavidalai ir nesutarimai.

Svarbus būtų apskaitomas anonimiškumas: kūriniai ar pasiūlymai pirmame vertinimo etape būtų kuo mažiau priklausomi nuo autoriaus statuso, institucijos prestižo ir sekėjų skaičiaus. Dalyvių įtaka kiltų ne iš pareigų, o iš ankstesnių vertinimų tikslumo, argumentų kokybės ir realaus indėlio į konkrečią kultūros sritį. Tai nereiškia autoriaus ištrynimo – autorystė turi būti saugoma ir pripažįstama. Tačiau ji neturėtų iš anksto nulemti, ar kūrinys bus išgirstas.

Kai reikia spręsti dėl bendrų išteklių – stipendijų, erdvių, archyvavimo, sklaidos ar platformos tobulinimo, – tiktų dviejų etapų sprendyba. Pirmame etape kompetentingi kūrėjai, tyrėjai, kuratoriai ir praktikai išgrynintų argumentuotas alternatyvas. Antrame etape žmonės, kuriuos sprendimas tiesiogiai paveiks – kūrėjai, auditorijos, vietos bendruomenės ar konkrečios kultūros srities dalyviai, – pasirinktų iš šių alternatyvų. Taip ekspertizė nebūtų panaikinta, bet ekspertai taip pat neįgytų galutinės valdžios spręsti už kitus.

Ne „liaudies kultūros industrija“, o kultūros bendrija

Baliukevičius provokuojamai kalba apie alternatyvų pirminį gamybos šaltinį – „liaudies kultūros industriją“. Tačiau galbūt posthierarchinei ateičiai reikia ne antros, konkuruojančios industrijos. Industrija, net priklausanti liaudžiai, gali atkartoti tą pačią gamybos, reitingavimo, dėmesio koncentravimo ir nuolatinio augimo logiką.

Tikslesnė kryptis būtų kultūros bendrija: bendra infrastruktūra, kurioje kūrybos priemonės, žinojimas ir auditorijų dėmesys nėra centralizuotai valdomi, o kūrėjų indėlis atpažįstamas ir atlyginamas. Tokia bendrija galėtų remtis atviromis licencijomis, kai autorius to nori, tačiau atvirumas negali reikšti nemokamo kūrėjo darbo nusavinimo. Galimybė perkurti turi būti derinama su autorystės pripažinimu ir sąžiningu dalijimusi verte.

Čia pasikeistų ir pats populiarumo supratimas. Populiarumas nebebūtų nei masinis vartojimas, nei savaiminis pasipriešinimo ženklas. Jis reikštų kūrinio gebėjimą sužadinti kitų žmonių aktyvumą: interpretaciją, atsaką, perkūrimą, naują bendruomenę ar bendrą veiksmą. Kūrinys būtų kultūriškai gyvas ne dėl peržiūrų skaičiaus, o dėl jo sukeltų prasmingų ryšių.

Išvada: svarbu ne tik kas kuria, bet ir kaip kultūra sprendžia

Justino Baliukevičiaus straipsnis svarbus todėl, kad meninę galią grąžina žmogui, kuris įprastai vadinamas vartotoju ar mėgėju. Jis parodo, kad tarp vartojimo ir kūrybos nėra neperžengiamos ribos: kiekviena savarankiška interpretacija gali tapti perkūrimo, o perkūrimas – naujos formos pradžia.

Tačiau vien pereiti nuo vartotojo prie kūrėjo nepakanka. Jei matomumo, finansavimo, platinimo ir pripažinimo infrastruktūra lieka hierarchinė, naujas kūrėjas tik patenka į seną lauką. Tikrasis kultūrinės galios perskirstymas prasideda tada, kai žmonės drauge gali formuoti ne tik kūrinius, bet ir sąlygas, kuriomis kūriniai atsiranda, sutinkami, vertinami ir tęsiami.

Posthierarchinė kultūra nepanaikina individualaus autoriaus ir nepatiki meno daugumos balsavimui. Ji sukuria aplinką, kurioje joks centras neturi išankstinės teisės nuspręsti, kas gali būti kūrėjas, tačiau kiekvienas viešas sprendimas dėl bendrų išteklių turi būti pagrįstas, skaidrus ir priimtas dalyvaujant tiems, kuriuos jis paveiks.

Kultūra išsilaisvina ne tada, kai kiekvienas gali paskelbti kūrinį, o tada, kai niekas vienas nebevaldo sąlygų, nuo kurių priklauso, ar kūrinys bus išgirstas.

flowchart TD
    A["Industrijos prekė"] --> B["Savarankiška interpretacija"]
    B --> C["Perkūrimas ir nauja kūryba"]
    C --> D["Prieinama, bet svetima infrastruktūra"]
    D --> E["Bendra kultūros infrastruktūra"]
    E --> F["Kūrėjų ir auditorijų sprendyba"]
    classDef system fill:#f4f1ea,stroke:#6f6d66,color:#191916
    classDef transition fill:#e9e5dc,stroke:#6f6d66,color:#191916
    classDef shared fill:#f4f1ea,stroke:#a93b2b,color:#191916,stroke-width:2px
    class A,D system
    class B,C transition
    class E,F shared