POSTHIERARCHINĖ ANALIZĖ · 007

Kai meno riba tampa bendru sprendimu

Austėjos Zovytės straipsnio „Nuogo kūno vaizdavimas nuo antikinės skulptūros iki šiuolaikinio teatro: kur yra riba tarp meno ir erotikos?“ posthierarchinė analizė

Sąvokos, pažymėtos ?, paaiškinamos neišeinant iš straipsnio.

Austėjos Zovytės straipsnis prasideda nuo konkretaus ir labai šiuolaikiško kultūrinio konflikto. 2026 m. rugpjūčio pradžioje Kaune tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“ atidarė prancūzų trupės „Gratte Ciel“ gyvoji instaliacija „RoZéO“. Viešojoje erdvėje daugiausia dėmesio sulaukė ne lėtas akrobatų judėjimas ant aukštų stiebų ar spektaklio kuriamas žmogaus ir gamtos ryšys, bet tai, kad dalis atlikėjų pasirodė nuogomis krūtinėmis. Kadangi renginys buvo pristatomas ir kaip tinkamas šeimai, ginčas greitai persikėlė iš estetikos į etiką: ar toks nuogumas yra meninės raiškos dalis, erotika, provokacija, ar netinkamas turinys vaikams?

Zovytė neapsiriboja pačiu konfliktu. Pasitelkdama menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės ir kultūrologo Tomo Rikliaus komentarus, ji išplečia klausimą istoriškai: nuo antikinio idealizuoto kūno, Renesanso mitologinio nuogumo ir Siksto koplyčios cenzūros iki XX a. ribų laužymo ir šiuolaikinio teatro. Straipsnis parodo, kad nuogas kūnas niekada neegzistuoja kaip neutrali forma. Jo reikšmę kuria epocha, socialinės normos, erdvė, žvilgsnis, lytis, amžius, meninė funkcija ir auditorijos lūkesčiai.

Analizuojamas tekstas: Austėja Zovytė, „Nuogo kūno vaizdavimas nuo antikinės skulptūros iki šiuolaikinio teatro: kur yra riba tarp meno ir erotikos?“, Bernardinai.lt, 2026 m. rugpjūčio 6 d.
Šaltinis: Bernardinai.lt, 2026-08-06
Kontekstui: oficialus „RoZéO“ pristatymas „ConTempo“ festivalyje · LRT reportažas apie po spektaklio kilusį ginčą

Kontekstas: ginčas kilo ne dėl kūno apskritai

Svarbu tiksliai įvardyti konflikto objektą. Diskusija kilo ne dėl abstraktaus klausimo, ar mene galima vaizduoti nuogą kūną. Vakarų meno istorijoje į šį klausimą jau seniai atsakyta praktika: nuogumas yra viena iš nuolat pasikartojančių meninės raiškos formų. Konfliktą sukūrė konkreti situacija – gyvas kūnas, vieša erdvė, iš anksto ne visiems žinomas pasirodymo elementas ir šeimai skirto renginio žyma.

Tai keičia problemos struktūrą. Muziejuje eksponuojama antikinė skulptūra, bilietais ribojamas vakarinis spektaklis, interneto platformoje pažymėtas vaizdo įrašas ir nemokamas pasirodymas miesto erdvėje nėra ta pati komunikacinė situacija. Tas pats vaizdinys skirtinguose kontekstuose sukuria skirtingą santykį tarp kūrėjo ir žiūrovo: vienur žmogus sąmoningai pasirenka įeiti, kitur meno kūrinys įeina į bendrą erdvę, kurioje auditorija yra heterogeniška ir ne visada gali iš anksto pasirinkti susidūrimo sąlygas.

Todėl „RoZéO“ diskusijoje susikirto mažiausiai keturi atskiri klausimai: meninė nuogumo funkcija, erotizavimo intensyvumas, nepilnamečių dalyvavimas ir organizatorių komunikacija apie pasirodymo pobūdį. Socialiniuose tinkluose jie greitai buvo sulydyti į vieną moralinį klausimą – „ar tai padoru?“. Zovytės straipsnio vertė ta, kad jis šią supaprastintą opoziciją pradeda ardyti.

Kontekstą papildo ir pats festivalio aprašymas: „RoZéO“ pristatomas kaip lėtam stebėjimui, gamtos pojūčiui ir ryšiui su aplinka skirta gyvoji instaliacija. Viešojoje diskusijoje pasirodymo fragmentas buvo atskirtas nuo šio visuminio sumanymo ir pradėjo cirkuliuoti kaip savarankiškas vaizdas. Taip meno kūrinys pateko į kitą mediją ir kitą vertinimo režimą: socialinių tinklų algoritmai apdovanoja ne kontekstą, o reakciją. Būtent čia kultūros klausimas tampa ir sprendimų architektūros klausimu.

Ką Zovytės tekstas padaro gerai

Pirmoji straipsnio stiprybė – istorinis reliatyvumas nepaverčiamas paprastu reliatyvizmu. Tomas Riklius primena, kad antikinėje Graikijoje nuogo vyro kūnas galėjo reikšti herojiškumą, pilietinį ir fizinį tobulumą, o moters nuogumas buvo kur kas labiau ribojamas. Renesanse nuogumas grįžo per mitologinę ar alegorinę distanciją, tačiau net ir Michelangelo „Paskutinis teismas“ susidūrė su reikalavimu kūnus pridengti. Tai rodo ne tai, kad „viskas visada leistina“, o tai, kad kultūrinės ribos nėra gamtos konstantos. Jos kuriamos ir perkuriamos socialiai.

Antroji stiprybė – nuogumas atskiriamas nuo erotikos. Rachlevičiūtė ir Riklius skirtingais žodžiais grįžta prie konteksto bei funkcijos. Nuogas kūnas gali būti anatominis, simbolinis, sakralinis, heroizuojantis, pažeidžiamumą rodantis, politinis, komiškas, erotinis ar sąmoningai anti-erotinis. Vien kūno dalies matomumas dar nepasako, kokią reikšmę kūrinys gamina. Šis skirtumas ypač svarbus visuomenėje, kurioje seksualizavimas dažnai painiojamas su bet kokiu kūniškumu.

Trečioji stiprybė – klausimas apie meninę būtinybę. Riklius mini šiuolaikinėje kino gamyboje atsiradusius intymumo koordinatorius, kurie padeda klausti, ar konkreti intymi scena iš tiesų būtina kūrinio prasmei ir ar jos kūrimo procesas gerbia atlikėjus. Tai svarbus posūkis: ne „ar nuogumas apskritai leidžiamas?“, bet „ką jis čia daro?“. Toks klausimas neprasideda nuo draudimo ir nesibaigia leidimu; jis reikalauja argumentuoti meninę funkciją.

Ketvirtoji stiprybė – straipsnis parodo kūno normų istoriškumą. Jaunas, simetriškas, stiprus kūnas įvairiose epochose buvo laikomas tinkamesniu idealizacijai, o senas ar normų neatitinkantis kūnas dažnai išstumiamas iš matomumo. Ši dalis praplečia diskusiją: problema yra ne tik kiek kūno rodoma, bet ir kokius kūnus kultūra laiko vertais būti rodomais. Mykolo Saukos skulptūrų pavyzdys leidžia pamatyti, kad „nepatogus“ kūnas gali provokuoti ne dėl seksualumo, o dėl to, kad griauna įprastą grožio hierarchiją.

Penktoji stiprybė – tekstas nepateikia vieno galutinio moralinio teisėjo. Rachlevičiūtė viešą pasipiktinimą vertina kaip perspaustą ir veidmainišką, Riklius labiau pabrėžia kontekstą, seksualizavimą ir meninės funkcijos klausimą. Šios pozicijos nėra tapačios, todėl skaitytojui paliekama erdvė matyti ginčo daugiamatiškumą.

Problema: vienos ribos tarp meno ir erotikos nėra

Tačiau pats straipsnio pavadinime suformuluotas klausimas – „kur yra riba tarp meno ir erotikos?“ – vis dar paveldi hierarchinę mąstymo schemą. Jis suponuoja, kad kažkur egzistuoja teisinga linija, kurią kompetentingas autoritetas galėtų atpažinti ir nubrėžti. Jei tik rastume pakankamai išsilavinusį menotyrininką, moralės filosofą, kuratorių ar teisėją, neapibrėžtumas esą išnyktų.

Bet „menas“ ir „erotika“ nėra dvi viena kitą panaikinančios kategorijos. Kūrinys gali būti ir menas, ir erotinis. Jis gali būti estetiškai silpnas, bet etiškai neproblemiškas. Jis gali būti meniškai reikšmingas, tačiau netinkamai pristatytas konkrečiai auditorijai. Jis gali būti neerotinis autoriaus intencijoje, bet seksualizuojamas žiūrovo žvilgsnio ar medijos, kuri ištraukia fragmentą iš konteksto. Galiausiai jis gali būti provokuojantis ir kartu meniškai stiprus.

Todėl vienos ašies – „menas ↔︎ erotika“ – nepakanka. Reikia bent kelių nepriklausomų matmenų:

• meninė funkcija – ar nuogumas kuria reikšmę, kurios be jo kūrinys netektų;
• seksualizavimo pobūdis – ar kūnas pateikiamas kaip geismo objektas, ar kitame semantiniame režime;
• raiškos intensyvumas – nuo dalinio nuogumo iki aiškiai seksualinio veiksmo;
• erdvės pobūdis – galerija, teatras, uždara scena, viešoji aikštė, interneto platforma;
• auditorijos lūkestis – ar žmogus galėjo pagrįstai numatyti, ką pamatys;
• pasirinkimo galimybė – ar galima sąmoningai pasirinkti dalyvauti arba nedalyvauti;
• amžiaus ir pažeidžiamumo aspektas – kokiai auditorijai turinys rodomas ir kokio paaiškinimo jai reikia;
• atlikėjų autonomija – ar nuogumas kuriamas su informuotu sutikimu ir be galios spaudimo;
• ribojimo proporcingumas – ar siūloma apsauga nėra didesnė už realiai pagrįstą riziką.

Kai šie matmenys suvedami į vieną moralinę etiketę, ginčas neišsprendžiamas. Viena grupė pradeda ginti „meną“, kita – „vaikus“ ar „padorumą“, nors realiai gali būti kalbama apie visai skirtingus dalykus.

Meninė laisvė ir bendros erdvės sąlygos – ne tas pats klausimas

Posthierarchinė analizė siūlo pirmiausia atskirti dvi sprendimų rūšis.

Pirmoji yra kūrinio meninis legitimumas. Nė viena institucija, ekspertų taryba ar dauguma neturėtų gauti galutinės teisės nuspręsti, kad nuogumą naudojantis kūrinys „nebėra menas“. Meninę vertę gali vertinti kritikai, žiūrovai, tyrėjai ir laikas, tačiau tokie vertinimai neturi virsti išankstine leidimo kurti sistema. Posthierarchija čia saugo kūrėjo autonomiją nuo pastovios socialinės viršūnės.

Antroji yra bendros erdvės naudojimo sąlygos. Viešas festivalis, finansuojama kultūros institucija, miesto aikštė ar šeimai pažymėtas renginys nėra vien kūrėjo privati studija. Čia susitinka keli teisėti interesai: menininko raiškos laisvė, atlikėjo kūno autonomija, žiūrovo pasirinkimas, tėvų atsakomybė, vaiko teisė nebūti traktuojamam kaip vien pasyvus objektas, organizatoriaus pareiga aiškiai komunikuoti ir visuomenės interesas turėti gyvą, ne sterilizuotą kultūrą.

Hierarchinė sistema paprastai pasirenka vieną iš dviejų viršūnių. Arba galutinį žodį gauna kuratorius ir institucija – „mes žinome, kas yra menas“. Arba galutinį žodį gauna moralinė dauguma – „jei daliai visuomenės nepatinka, reikia uždrausti“. Abi logikos struktūriškai panašios: jos ieško vieno centro, kuris kitų vardu užbaigtų ginčą.

Posthierarchija ieško ne aukščiausio teisėjo, o geresnės sprendybos procedūros.

Ne „ką leidžiame menininkui?“, o „kaip išsaugome pasirinkimą visoms pusėms?“

„RoZéO“ atvejis gerai parodo, kad tarp visiško draudimo ir visiško abejingumo yra daug procedūrinių sprendimų. Pavyzdžiui, kūrinys gali būti rodomas nekeistas, tačiau renginio aprašyme aiškiai nurodomas dalinis nuogumas. Galima atsisakyti klaidinančios bendros žymos „šeimai“ ir pateikti tikslesnę amžiaus rekomendaciją. Viešoje erdvėje galima sukurti tokią žiūrėjimo struktūrą, kad žmogus galėtų pasirinkti priartėti, o ne būtų netikėtai įtraukiamas. Kai kuriais atvejais galima diferencijuoti laiką ar erdvę. Kitais atvejais kaip tik svarbu nieko nekeisti, jei ribojimas būtų paremtas vien stereotipiniu kūno gėdinimu, o ne pagrįsta žala.

Turinio perspėjimas tokioje sistemoje nėra cenzūra. Jis yra informacinė sąsaja tarp kūrinio ir heterogeniškos auditorijos. Jo paskirtis – ne pasakyti, kad kūrinys blogas, o padidinti žmogaus galimybę sąmoningai pasirinkti santykį su kūriniu.

Kita vertus, ir auditorijos diskomfortas savaime nėra įrodymas, kad kūrinys žalingas. Jei kiekviena stipresnė emocinė reakcija automatiškai suteiktų veto teisę, kultūra būtų valdoma jautriausios ar garsiausiai mobilizuotos grupės. Posthierarchijoje nepasitenkinimas yra signalas, kurį reikia nagrinėti, bet ne galutinis sprendimas.

Lygiai taip pat menininko intencija – „tai nėra erotika“ – nėra automatinis koziris. Kūrinys patenka į santykį su kitais žmonėmis, todėl jo socialinė situacija negali būti aprašyta vien autoriaus ketinimu. Meninė autonomija saugo teisę kurti, tačiau nepašalina pareigos argumentuoti sąlygas, kuriomis kūrinys įeina į bendrą erdvę.

Posthierarchinis modelis: ekspertizė be galutinės ekspertų valdžios

Tokiems konfliktams reikalinga kompetencija. Tačiau posthierarchijoje kompetencija ir valdžia nėra tas pats.

Žinovai būtini, nes sudėtingas klausimas negali būti sprendžiamas vien spontaniškais „patinka / nepatinka“ balsais. Meno istorikas gali paaiškinti nuogumo ikonografiją ir meninę funkciją. Režisierius ar choreografas – sceninės formos logiką. Vaiko raidos specialistas – ką realiai žinome apie skirtingo amžiaus vaikų reakcijas, o ko tik bijome. Etikos specialistas – autonomijos, informuoto pasirinkimo ir žalos kriterijus. Intymumo koordinatorius – atlikėjų sutikimo ir galios santykius kūrybos procese. Viešosios erdvės ar renginių organizavimo ekspertas – kokie praktiniai sprendimai leidžia išsaugoti pasirinkimą neardant kūrinio.

Tačiau nė vienas iš jų neturėtų vienas gauti teisės pasakyti: „visuomenė privalo tai priimti“ arba „visuomenei to rodyti negalima“. Ekspertų užduotis – ne valdyti kitus, o pagerinti sprendimų erdvę.

Tai esminis posthierarchinis skirtumas. Kompetencija nėra panaikinama; ji atskiriama nuo nuolatinės teisės į galutinį sprendimą.

Dviejų etapų sprendyba

Praktiškai tokios situacijos galėtų būti sprendžiamos dviem etapais.

1. Žinovai išgrynina alternatyvas

Pirmame etape kompetentingi, skirtingas perspektyvas turintys dalyviai vienoje kolektyvinio intelekto platformoje analizuotų problemą, siūlytų sprendimus ir vertintų vieni kitų pasiūlymus. Vertinimas turėtų būti kiek įmanoma apsaugotas nuo prestižo: pirmiausia matomas argumentas, o ne autoriaus vardas, institucija ar socialinis statusas.

Jų tikslas nebūtų pateikti vieną „teisingą“ išvadą, bet suformuoti nedidelį skaičių pagrįstų, realiai įgyvendinamų alternatyvų. Pavyzdžiui:

1. rodyti kūrinį originalia forma be papildomų ribojimų, nes jo nuogumas nėra seksualizuotas ir nėra pagrindo laikyti jį žalingu;
2. rodyti kūrinį originalia forma, bet iš anksto aiškiai nurodyti dalinį nuogumą ir atsisakyti pernelyg bendros žymos „šeimai“;
3. išlaikyti kūrinį nekeistą, bet pasiūlyti amžiaus rekomendaciją, alternatyvų stebėjimo atstumą ar kitą pasirinkimą didinančią priemonę;
4. išimtiniais atvejais taikyti stipresnį prieigos ribojimą, jei yra aiškus, argumentuotas ir proporcingas pagrindas, o ne vien moralinė panika.

Svarbu, kad alternatyvos būtų vertinamos pagal kelis atskirus kriterijus: meninės formos išsaugojimą, žiūrovo informuotumą, vaikų interesus, atlikėjų autonomiją, ribojimo proporcingumą, praktinį įgyvendinamumą ir galimą šalutinį poveikį kultūros laisvei.

2. Suinteresuoti žmonės pasirenka

Antrame etape iš žinovų išgrynintų alternatyvų rinktųsi tie, kuriuos sprendimas tiesiogiai paveiks: kūrėjai ir atlikėjai, festivalio organizatoriai, realios auditorijos atstovai, tėvai ar globėjai, vietos ar erdvės bendruomenė, o kai aktualu – ir amžių atitinkančiu būdu įtraukti jauni žmonės.

Čia svarbi riba: suinteresuoti žmonės nebalsuoja, ar kūrinys yra menas. Jie sprendžia, kokiomis sąlygomis konkretus kūrinys pateikiamas bendroje erdvėje. Taip meninė laisvė nepadaroma plebiscito objektu, tačiau bendros erdvės taisyklės taip pat nelieka vien kuratoriaus ar administracijos privilegija.

Tokia dviejų etapų sprendyba apsaugo nuo dviejų priešingų klaidų. Ji neleidžia nepasirengusiai daugumai spontaniškai spręsti sudėtingo meninio ir etinio klausimo, bet kartu neleidžia ekspertams pavirsti nauja kasta, kuri savo kompetenciją paverčia teise spręsti už kitus.

Kolektyvinis intelektas vietoj socialinių tinklų referendumo

Svarbu atskirti kolektyvinį intelektą nuo to, kas įvyko po „RoZéO“ socialiniuose tinkluose. Daugybė komentarų nėra kolektyvinis intelektas. Reakcijų srautas išryškina emocijas ir poliarizaciją, tačiau nesukuria procedūros, kuri leistų argumentams susidurti, pasiūlymams būti palygintiems ir bendram rezultatui susiformuoti.

Socialinių tinklų architektūra privilegijuoja signalą, kuris greitai mobilizuoja dėmesį. Todėl iš viso kūrinio lengvai lieka vienas kadras, o iš sudėtingo klausimo – dvi stovyklos. Vieni tampa „atsilikusiais puritonais“, kiti – „vaikus seksualizuojančiais menininkais“. Tokia poliarizacija yra ne tiek žmonių moralinio sugedimo, kiek blogos diskusijos architektūros rezultatas.

Kolektyvinio intelekto sistemoje procesas būtų priešingas. Dalyviai turėtų ne tik išreikšti poziciją, bet ir susidurti su kitų pasiūlymais, juos vertinti, tikslinti savo sprendimus ir matyti, kur yra tikrasis vieningumas, o kur – poliarizacija. Ypač vertinga būtų fiksuoti ne tik vidutinį palaikymą, bet ir vertinimų sklaidą: kai kuriuose kultūros klausimuose didelė sklaida nėra sistemos gedimas – ji yra svarbi informacija apie realiai egzistuojantį normatyvinį konfliktą.

Tokiu būdu konfliktas taptų ne medžiaga skandalui, o duomenimis kultūros savimokai.

Taisyklės turi būti dinamiškos, o ne amžinos

Zovytės pateikta meno istorija pati rodo, kodėl posthierarchinei kultūrai netinka vieną kartą nustatyta „padorumo norma“. Nuogumo reikšmės keitėsi nuo antikos iki Renesanso, nuo akademinio akto iki performanso. Keičiantis medijoms, keičiasi ir pats susidūrimo su kūriniu būdas. Tai, kas muziejuje yra stabilus objektas, socialiniame tinkle tampa iškirptu fragmentu, o viešame performanse – neatskiriama kūno, vietos ir atsitiktinio žiūrovo sąveika.

Todėl kultūros institucijoms reikėtų ne amžino draudimų katalogo, o mokymosi mechanizmo. Po renginio galima anonimiškai rinkti ne vien pasitenkinimo balą, bet struktūruotą grįžtamąjį ryšį: ar žmonės jautėsi tinkamai informuoti, ar amžiaus žyma buvo aiški, ar perspėjimas padėjo rinktis, ar jis be reikalo iš anksto seksualizavo kūrinį, ar ribojimai būtų pakenkę meninei formai, ką kitaip darytų patys organizatoriai ir žiūrovai.

Šie duomenys turėtų būti grąžinami į kitų sprendimų procesą. Taip taisyklės nebūtų nei vienkartinis administracinis dekretas, nei mechaniška ankstesnio precedento kopija. Jos evoliucionuotų kartu su kultūrine patirtimi.

Posthierarchinė išvada: ne nubrėžti galutinę ribą, o sukurti gerą jos sprendimo architektūrą

Austėjos Zovytės straipsnis vertingas tuo, kad iš vieno socialinių tinklų skandalo pereina į ilgą nuogo kūno kultūrinę istoriją. Jis parodo, kad nuogumas nėra savaime nei erotika, nei menas; jo reikšmę kuria kontekstas, reprezentavimo būdas ir istorinė norma. Dar svarbiau – straipsnyje išryškėja klausimas apie žvilgsnį: ką kūnas reiškia, kas jį seksualizuoja, ko siekia menininkas ir kaip jį sutinka auditorija.

Posthierarchinė perspektyva siūlo žengti dar vieną žingsnį. Vietoj klausimo „kur yra riba?“ reikėtų klausti: kokį sprendimą iš tiesų turime priimti, kas turi reikalingų žinių suformuoti alternatyvas ir kas bus to sprendimo paveiktas?

Tuomet paaiškėja, kad nereikia vieno kultūrinio arbitro, kuris visiems laikams nustatytų meno ir erotikos sieną. Reikia procedūros, kuri vienu metu saugotų kūrėjo laisvę, atlikėjo autonomiją, žiūrovo informuotą pasirinkimą, vaikų interesus ir bendros erdvės atvirumą sudėtingam menui.

Posthierarchija nepanaikina ribų. Ji panaikina monopolį jas nustatyti.

Meno vertės neturi spręsti dauguma, o bendros erdvės sąlygų neturi vienasmeniškai nustatyti kultūros autoritetas. Žinovai turi padėti sukurti pagrįstas alternatyvas, o žmonės, kuriuos sprendimas paveiks, – pasirinkti tarp jų.

flowchart LR
    A["Nuogumas kūrinyje"] --> B["Hierarchinis klausimas: kas nuspręs, ar tai menas?"]
    B --> C["Autoritetas, dauguma arba skandalas"]
    C --> D["Vienas nuosprendis visiems"]
    A --> E["Posthierarchinis klausimas: kokį konkretų sprendimą reikia priimti?"]
    E --> F["Atskiriami meninė funkcija, erdvė, auditorija, pasirinkimas ir rizika"]
    F --> G["Žinovai išgrynina pagrįstas alternatyvas"]
    G --> H["Suinteresuoti žmonės pasirenka pateikimo sąlygas"]
    H --> I["Grįžtamasis ryšys ir taisyklių atnaujinimas"]
    classDef system fill:#f4f1ea,stroke:#6f6d66,color:#191916
    classDef transition fill:#e9e5dc,stroke:#6f6d66,color:#191916
    classDef shared fill:#f4f1ea,stroke:#a93b2b,color:#191916,stroke-width:2px
    class A,B,C,D system
    class E,F,G transition
    class H,I shared