Gintaras Grajauskas

Menas ir taisyklės

   Nesu teoretikas profesionalas, tačiau pati mano pavardė įpareigoja tarti nors keletą žodžių.
   Tiek muzikai, tiek ir poezijai galioja bendri formos dėsniai. Turint omenyje muzikos imanentiškumą, tų dėsnių galima aptikti ir ne tokiose artimose srityse: ieškoma ir randama muzikos sąsajų su architektūra, daile ar net tiksliaisiais mokslais. Dar daugiau – naudojant šiuolaikinius garso spektro analizatorius, galima registruoti, tirti ir net užrašyti natomis tokius sudėtingus garsų darinius kaip žmogaus kalba ar geležinkelio stoties triukšmas. 
   Muzika nuo triukšmo, kaip, beje, ir poezija nuo šnekamosios kalbos, visų pirma skiriasi didesniu organizuotumu. Ir muzikoje, ir poezijoje egzistuoja būtina formos ir siužeto logika: nesvarbu, pagal kokias taisykles žaidžiama – sonatos formos ar dodekafonijos, soneto ar verlibro. Supaprastinus tą logiką galima įsprausti į vieną vienintelę bendrą schemą: ekspozicija, vystymas, repriza. Žinoma, sudėtingesnėse formose sudėtingesnė ir struktūra, neretai pasitelkiama visiškai nauja muzikinė ar verbalinė informacija, tam tikri konstrukcijos segmentai, tačiau esmės tai nekeičia. Ekspozicija, vystymas ir repriza idealiai apima tris žmogaus percepcijos stadijas: pamatyti, įsižiūrėti ir suvokti (muzikoje gal labiau derėtų kalbėti apie išgirdimą ir įsiklausymą). 
   Japonijoje VIII a. buvo populiari ritualinė bugaku muzika. Jos pagrindu vėliau išsikristalizavo menų sintezės viršūnė – no teatras, kuriame į vieną susilieja instrumentinė muzika, poezija, dainavimas ir judesys. Pagrindinis bugaku muzikos kompozicijos dėsnis buvo vadinamas džio ha kiu: džio – lėta įžanga, ha – vidutinio tempo temos vystymas, kiu – greita pabaiga, paremta pradžios muzikine medžiaga. Buvo manoma, jog kiekvienas meno kūrinys, kaip ir kiekvienas gamtos reiškinys, yra pavaldūs džio ha kiu – gimimo, augimo ir mirimo procesui. Kiekvienas garsas atsiranda, auga, užgęsta – ar tai būtų meno kūrinys, ar vabzdžių keliami garsai, ar vėjo šuoras. Džio ha kiu – universalus dėsnis, kosminio ritmo ir egzistencijos turinio išraiška, gimimo, gyvenimo ir mirties metafora. 
   Taigi ieškodami kelių į poezijos ir muzikos sintezę turėtume mąstyti ne apie inovacijas, o veikiau apie ilgą grįžimą atgal – kai poetas ir dainius buvo tas pats žmogus. Homeras pristato „Odisėjoje“ autobiografinį personažą – dainių Demodoką, kuriam mūzos suteikė bloga ir gera: „šviesą akių jam užtemdė, o suteikė dieviškąjį balsą“. Galima tik spėlioti, kodėl šiedu menai, muzika ir poezija, kadaise buvę viena nedaloma visuma, išsiskyrė. Tačiau mums liko du šių menų sintezės modeliai – melodinis, kai vyrauja muzika, ir rečitatyvinis, kai vyrauja tekstas. Ko gero, čia, muzikos ir poezijos sąlytyje, galima ieškoti ir grynosios poezijos – lyrinės bei epinės – ištakų. Tokiu atveju galima būtų ištarti ir tokią įžūlią frazę: eilėraštis yra tekstas muzikos kūriniui, kurio partitūroje – ištisinės pauzės.
    Šiuolaikinė poezija neretai kildinama iš ritualinių užkalbėjimų. Tiesa tai ar ne, tačiau moderniam žmogui, praradusiam sakralųjį klodą, užkalbėjimas vargiai bepadeda. Telieka keistoki, neaiškius prisiminimus kartais sužadinantys ritualai. Perfrazuojant žinomą frazę, – jei Dievo nėra, viskas galima, tačiau kas iš to. 
   Pati globalaus menų susiliejimo idėja turi savo žavesio ir net savotiško erotizmo, tačiau sukurti ką nors kita, nei buvo iki šiol, kažin ar įmanoma. Vis viena grįšime prie senųjų modelių. Galima žaisti nebent išoriniais efektais – sintetinti egzotiškiausius tembrus ar susikurti kvadrofoniją. Tačiau jei aš išeisiu skaityti eilėraščių apsirengęs pižama, ar tai bus poezijos ir medicinos sintezė?
   Kaip muzikoje, taip ir poezijoje svarbiausias dalykas yra klausa. Tačiau ne pro šalį ir nebent minimalūs komponavimo įgūdžiai, šioks toks orkestruotės išmanymas. Sugebėjimas nekonkretinti, pernelyg nesutirštinti kūrinio faktūros (nepatyrusiems atrodo, jog kuo daugiau instrumentų vienu metu groja, tuo solidžiau), mokėjimas „iškristalizuoti“ melodiką, paruošti kulminaciją, šioks toks nuvokimas apie tekstūrą, kad nepradėtum pernelyg aukšta nata, – paprasti ir nesunkiai išmokstami dalykai, reikalingi ne tik muzikantams. Galų gale – skonio lavinimas. Suvokimas, jog mažąją sekundą antrojoje oktavoje grojančios penkios triūbos nėra nei ekspresyvu, nei sąmojinga, o paprasčiausiai neprotinga. Prieš tampant originalu, vis dėlto ne pro šalį šiokia tokia treniruotė. Jei tos treniruotės nėra, belieka vadinamasis džiazavimas, nieko bendra neturintis su tikru džiazu. Terminas „džiazavimas“, anais laikais aptinkamas tik pusiau akademinio jaunimo žodyne ir Tomo A. Rudoko eilėraščiuose, pastaruoju metu vėl lyg ir atgyja. „Džiazavimu“ dažniausiai pridengiamas teksto amorfiškumas arba toksai specifinis laisvūniškas nemokšiškumas. Tačiau ne kiekviena palaida bala yra džiazas, o anarchiškos laisvės mito šleifas, besidriekiantis džiazo paribiuose, neatitinka tikrovės. 
   Populiariausia džiazo forma yra vadinamasis kvartetas, primenantis mūsiškąjį ketureilį. Tai griežta struktūra, ritmiškai ir harmoniškai išdalinta į tam tikrą privalomą skaičių taktų – dažniausiai dvylika. Kiekvienas pirmųjų radikalesnių džiazo transformuotojų – be-bopo atlikėjų – įtrauktas papildomas akordas, kiekvienas nukrypimas nuo oficialiosios normos buvo suvokiamas vos ne kaip įžeidimas. Jei lygintume visą džiazo kūrinio, džiazo standarto struktūrą su, tarkim, L. van Beethoveno 12 variacijų fortepijonui, surastume neabejotinų panašumų. Ir džiaze, ir klasikinėse variacijose taisyklės tos pačios: temos eksponavimas, tam tikras skaičius variacijų, repriza – temos pakartojimas. Stebėtis čia gal ir nėra kuo, nes džiazo ir klasikinių variacijų ištakos yra bendros – folkloras. Skiriasi tik geografija. 



    Pati džiazo improvizacija irgi anaiptol nėra kokia nors garsinė anarchijos atmaina. Egzistuoja įvairios džiazo improvizavimo mokyklos, įvairūs stiliai su privaloma muzikine atributika ir griežtais kanonais. 
   Pirmąkart rimčiau džiazo forma pakeista tik maždaug šeštame mūsų amžiaus dešimtmetyje, kai minėtieji boperiai ryžosi neregėtai drąsiam žingsniui: praplėtė kvadratą vienu ar net keliais taktais. 
   Žinoma, nė kalbos negalėjo būti apie visišką kvadrato sulaužymą – boperiai tik mažumėlę patampė jo kraštines. Jei galima taip pasakyti – išdrįso pasukti prie asimetriškumo. Džiazmenai atiduoda deramą pagarbą tradicinei formai, ir ne šiaip sau: minėtoji struktūra – kvadratas – atkeliavusi iš folkloro ir yra tiesiog universali. Ja naudojantis, muzikinis laikas susitvarko natūraliai ir logiškai, palikdamas pakankamai laisvos erdvės improvizacijai. Kai kvadratas įaugęs į kraują, kai atlikėjas, Gershwino žodžiais, jaučia ritmą, „nusivažiuoti“ beveik neįmanoma. Ir tik tada, kai kvadrate pasijunti kaip namie, galima pabandyti išeiti iš šios saugios teritorijos į laisvesnes formas, free džiazą, individualumo tyrus, gauti teisę į savus atradimus ir paklydimus, eksperimentuoti ir sintetinti. Iš karto nuo free džiazo nepradėjo nė vienas. Net Petras Vyšniauskas pūtė gamas, ir mūzos neišlakstė. 
   Tiek džiazo, tiek poezijos pagrindų galima pramokti – jokia čia ne naujiena, tik džiazmenai gal atviriau pripažįsta treniruotės svarbą, o poetai mieliau kalba apie mūzas ir įkvėpimą. Tačiau ir įgijus tuos pagrindus nebūtinai tampama poetu ar džiazmenu. Pagrindai įgalina kurti pagal išmoktas taisykles, kurios pačios savaime yra geros, tačiau vien jų nepakanka. Pakanka vien tam, kad gebėtum parašyti taisyklingą, normalų kūrinį, kuris jokių kitų požymių, išskyrus savo normalumą, neturi. Kad kūrinys – nesvarbu, sonata ar sonetas – būtų šio to vertas, reikia ne tik įvaldyti techniką, bet ir turėti intuiciją, sugebėjimą aprėpti visumą ir atsirinkti esmę. Reikalinga tam tikra klaida ir stebėtinai paprastas tos klaidos sprendimas, įteisinimas. 
   Prieš gerą pusšimtį metų grupė Amerikos muzikologų ėmėsi tirti kelių didžiųjų džiazo meistrų improvizacijas, bandydami išsiaiškinti vadinamojo svingavimo prigimtį. Grynai matematiškai apskaičiavus, pasirodė, jog visi iki vieno jų turimi muzikiniai pavyzdžiai yra truputėlį neritmiški – atlikėjai tai šiek tiek vėluoja, tai užskuba į priekį. Pamėginus tuos ritmo nukrypimus grąžinti į reikiamas vietas, įvyko keistas dalykas: džiazas dingo. Liko banaloka šokių muzikytė. 
   Kaip išmokti tos klaidos, tos meistro aritmijos? Deja, jokioje metodinėje literatūroje apie tai nerašoma, tad, pasinaudodamas klasikinės sonatos formos šalutinės temos teise, priminsiu kai kuriems ne tokiems akademiškiems muzikantams – o ir poetams – žodelytį: driwe’as. Šis nelietuviškas slaptažodis kartais veikia, kartais ne, tačiau tai vis geriau, nei tupinėti už durų šūkaujant: „Avižos, atsiverkit! Miežiai, atsidarykit!“
   Beje, labai paprastai ir racionaliai apie panašius dalykus kalba vienas no teatro pradininkas Dzeamis Motokojo. Savo traktate, skirtame no teatro aktorių ruošimui, jis rašo, jog būtina pradžioje griežtai laikytis bendrų taisyklių, vėliau nurodo, jog patyręs aktorius gali jų ir nesilaikyti, o pačioje pabaigoje teigia, jog didžiausios meistrystės pasiekęs aktorius apskritai pamiršta taisyklių egzistavimą – jam jų tiesiog nereikia. 
   Tačiau šita slidi taisyklė apie taisykles svarbi tik tiems, kuriems be galo reikia parašyti gerą eilėraštį ar muzikos kūrinį. Deja, populiaresni kitokie, pragmatiškesni „reikėjimai“. O ir mūsiškių neretas, žiūrėk, ima ir užmiega letargo miegu, pasiekęs kažkokią kokono fazę – tapęs literatūros žmogumi. Lyg tas literatūros žmogus būtų kokia savaiminė vertybė. Muzikantams paprasčiau: arba tu groji gerai, arba prastai, arba visai negroji. Galima įsivaizduoti, kokių replikų sulauktų iš muzikantų jų kolega, pasivadinęs muzikos žmogumi. Čia gali kiek tik nori pūsti žandus – jei juos pūti neketindamas išgauti iš savo trimito trečiosios oktavos do, esi niekas. Apskritai džiazmenai ne itin linkę į kalbas. Jie nevirkauja, kad didžioji tautos dalis klausosi ne jų, o Aliukų, ir skaito ne mus, o Malūką. Jie linkę groti – tai jie moka, ir tai jiems patinka. Ko gi daugiau? Ir šitame gigantiškame visų šalių ir laikų džiazmenų orkestre visai ne disonansu suskamba netikėtas Vaižganto solo: menas – ne bekonai; mene krizių nebūna.

1998 m.


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000