Kornelijus Platelis

Konteksto nemalonumas

   Kalbėsiu apie visuomeninį mūsų kūrybos kontekstą. Jis, žinoma, nėra vienintelis, tačiau turbūt labiausiai neišvengiamas, pirmiausia pastebimas ir sunkiausiai įvardijamas. Nepaisant akivaizdaus išoriškumo, jis visą laiką grimzta į mus, sukeldamas sąmonėje visą spektrą refleksijų bei refleksų – nuo daugiau ar mažiau rišlių figūrinių vaizdinių ar idėjų iki keisčiausių fantasmagorijų bei manijų. 
   Būta ir esama bendresnių šio visuomeninio konteksto sampratų, kurios nebūtinai labiau pamatuotos. Kolektyvinės mitologijos jas lengviau paveikia negu racionalios analizės. Pavyzdžiui, vienas populiaresnių sovietmečio mitų formavo įsitikinimą, kad visuomeninis kontekstas mums nėra labai reikšmingas, kad mes kuriame „amžinųjų kultūros ženklų“ ir „būties“ kontekste. Aš pats buvau aktyvus jo išpažinėjas. Jį suformavo romantiškas požiūris į kūrėją ir priešiškas – į visuomenę. Tačiau visuomenė juk buvo ne tik tai, ką šiuo vardu vadino sovietinė ideologija, bet ir mes patys – kūrėjai, kritikai, tyrinėtojai, aktyviai reaguojantys į kiekvieną kolegos darbų paviešinimą. Tam tikros rašytojų grupės, kurią sąlygiškai galima pavadinti opozicine visokiai valdžiai su jos socrealizmu, bendruomeninis jausmas buvo toks stiprus, kad kartais net iškreipdavo vertinimus. Mums labai patikdavo „elito“ ir „masių“ priešprieša, poetinio kūrinio tvarumo laike kontempliavimas ir panašūs dalykai. Dar šį mitą maitino kūrėjo ir kūrinio tapatinimas, nors autoriaus gyvenimas ir kūrybinės paskatos visiškai skiriasi nuo kūrinio, jei jo nelaikysime kasdieniniu, visuomenei maitinti skirtu pašaru. Kūrinys, pavyzdžiui, poetinis – tai iš tikrųjų tvarus kalbos pavidalas, transcendavęs kūrybos metu jį veikusį kontekstą, ištrūkęs iš laiko gniaužtų, suakmenėjęs. Tačiau jį atgaivinti tegali skaitančios savo laike būtybės (tegu ir paties autoriaus) alsavimas. Tas veiksmas visada vyksta viename ar kitame kontekste. Kūrinys, be jokios abejonės, egzistuoja už konteksto ribų, tik ten jis niekaip nėra suvokiamas. Net autorių pergyvenusį tekstą vertiname tiek savo patirties, tiek savo ir jo epochos kontekste. 
   Visuomeninis kontekstas kūrėjui dažniausiai būna nemalonus – ribojantis bei reikalaujantis, nors neretai provokuojantis ir įkvepiantis. Bendriausia nemalonumo priežastis – pasaulio ir jo atspindžio mūsų (arba, jei norite, visų kitų) sąmonėje neatitikimas. Visiškai natūralu, kai autorius kurdamas negalvoja apie kontekstą, tačiau jeigu jį froidiškai bando išstumti į pasąmonę, kūrybą užplūsta keisti atsitiktinumai. 
   Dabar visiems aišku, kad visuomeninis mūsų kūrybos kontekstas pasikeitė. Mus supa kita visuomenė, pagal kitus kriterijus sprendžianti – bendrauti su mumis ar ne. Paaiškėjo, kaip sovietinė santvarka gana totaliai veikė tą kontekstą, nepaisant mūsų atkaklių pastangų kurti „amžinybės akivaizdoje“. Labai supaprastindamas vaizdą, paminėsiu keletą reikšmingiausių ano konteksto bruožų. 
   Kūrėjui sovietinė sistema buvo daugiaveidis, jį prievartaujantis priešas, visuomenei (kūrėjas irgi jai priklausė) – uždara zona, kupina įvairiausių draudimų. Tačiau skaityti „tarybinę“, t.y. zonoje sukurtą, poeziją draudžiama nebuvo. Tad kraštovaizdis susitvarkė taip, kad skaitytojai norom nenorom būdavo varomi į poetų tinklus. Daugiausia stambių žuvų sugaudavo tie, kurie, stengdamiesi pergudrauti sistemą, tinklus statydavo savo vardu, nelyginant šventieji petrai skirdami savo laimikį gėriui, grožiui ir tiesai ar panašiems dalykams.


     Daugiausia smulkmės pagaudavo „rašytojų“ vardu tinklus statantys kompromiso meistrai, prisitaikymo genijai. Tačiau jų žūklė buvo savitikslė, taip sakant, sportinė: jų laimikis, nepaisant visos žvejų meilės žuvims ir atvirkščiai, nebūdavo skirtas niekam. Jis ir šiandien tebeplaukioja, rinkimuose balsuodamas už LDDP. Visai nieko nepagaudavo (gal tik išskyrus vieną kitą) ištikimi sistemos tarnai, RS karininkai, samdomi nevykėliai. Apie juos neverta nė kalbėti. Visa bėda, kad žvejai nebuvo griežtai susiskirstę į šias grupes. Kiekvieno autoriaus kūrybos laikotarpiai ar net atskiri kūriniai veikdavo įvairiai. Kiekviena publikacija pakliūdavo į savotišką įtampos lauką ir dėl bendro intelektualinio bado sulaukdavo gyvo atgarsio. Literatūra, ypač poezija, jos išsikovotos kiek didesnės laisvės dėka buvo tapusi labai svarbia visuomenės legalaus intelektualinio gyvenimo dalimi. Trumpai kalbant, anam kūrybos kontekstui buvo būdingi trys tarpusavyje susiję dalykai: dvasinė poetų priespauda santykinės materialinės „gerųjų“ gerovės akivaizdoje, dvasinė visuomenės priespauda, skatinusi ją domėtis poezija, ir tam tikras konteksto vienalytiškumas, palaikomas bendro priešo įvaizdžio ir vertybinės orientacijos. Laikydami tokią padėtį nenormalia, turime pripažinti, kad ji skatino kūrybą ir suvokimą.
   Literatūra kuriama vienokiame ar kitokiame stiliaus kontekste, kurį taip pat galima laikyti neatsiejama visuomeninio konteksto dalimi. Nes stilius, paskelbus kūrinį, tampa autoriaus dialogo su suvokėju forma, sąmoningai ar nesąmoningai susijusia su kitais tuo metu vykstančiais dialogais. Suprantama, kartais autorius, įsiklausęs į save, gali pasiūlyti labai jau originalias žaidimo taisykles. Tuomet jos arba pakeičia dialogų lauko topografiją, arba „uždengia“ kūrinio vertybes, palieka jį už dialogo ribų laukti, kol atsiras kitas, jį prakalbinti galintis laukas. Iš čia kyla „kūrybos ateinančioms kartoms“ mitas. (Man regis, jis gana gyvybingas tiek mūsų, tiek pasaulio kultūroje, nes nesusikalbėjimas tapo norma ar net gero tono požymiu, grįsdamas kelią pergalingai žengiančioms snobų ir grafomanų kohortoms.) Tuos laukus vėliau tyrinėtojai įvardija ir laiko vyraujančiais vienos ar kitos epochos stiliais. 
   Man regis, nė vienos epochos menininkai per daug nemąstydavo apie vyraujančio stiliaus pobūdį ir vietą kultūros istorijoje. Nemąstome ir mes, daugiau bylinėdamiesi su tikrove, o ne su jos atspindžiais. Autorių labiau domina jo individualus stilius, nebent kartais jis pažaidžia literatūrinėmis srovėmis. Praėjus kuriam laikui, tyrinėtojai tiksliau įvertins mūsų kūrybą, įvardydami mūsų nervingo amžiaus literatūrinių dialogų laukus ir atsijodami tuos autorius, kurie bet kokiu stiliumi sukūrė savaime vertingų tekstų, nuo tų, kurie tik palaikė vyraujančius stilius.

| toliau ->
| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000