Kornelijus Platelis

Konteksto nemalonumas (tęsinys)


   Kiek pasikeitė didesniųjų ir mažesniųjų stilių per mūsų prisimenamą istoriją? Kiek ir kurie pasireiškė lietuvių kultūroje? Viduramžiai, Renesansas, Barokas – tai vardai, žymintys daugiau būdingų bruožų turinčias pasaulėjautas, kurios vientisiau pasireikšdavo įvairiuose menuose. Nors apskritai tai – tik miglotos sąvokos, daugiau ar mažiau sąmoningai (t.y. teikiant joms daugiau ar mažiau konkrečios prasmės) vartojamos kultūros istorikų. Artėjant prie mūsų dienų, tų vardų net nebesinori rašyti didžiąja raide: klasicizmas, romantizmas... Kas toliau? Izmai pasipila kaip iš gausybės rago. Tai jau visai sunkiai apibrėžiamos sąvokos, kurias dažnai tik trumpą laikotarpį vartodavo nedidelės žmonių grupės joms pačioms suprantamesne prasme. Galima jų atsisakyti, bet kartais jos sugundo savo patogiu neapibrėžtumu ir padeda įsisąmoninti, kad nėra „nieko nauja po saule“ ne tik idėjų, bet ir stiliaus srityje. 
   Kas buvo būdinga stilistiniam mūsų sovietmečio literatūros kontekstui? Pirmiausia krinta į akis situacijos panašumas į tą, kuri pagimdė XIX amžiaus romantizmą šioje Europos dalyje: svetimos imperijos pavergtos tautos, milžiniška biurokratinė sistema, atsainiai tvarkanti žmonių likimus, svetimi valdininkai ir savi kolaborantai, milžiniška prievartos sistema, cenzūra ir pan. Tai brandino tiek tautos, kaip organiško vieneto, idėją, tiek sistemai besipriešinančių žmonių solidarumo jausmą, kas labai niveliavo konteksto sampratą. Tokia būtis negalėjo lemti sąmonės, tad Lietuvoje (ir išeivijoje) buvo sukurta nemažai literatūros, kurią drąsiai galime pavadinti romantine. Jai būdingas bendras sąvokų (tėvynė, tauta, dvasia, žemė, duona) vartojimas ir apeliavimas į bendras patirtis bei siekinius. Tame romantizme galima įžvelgti srovę, kurią knieti pavadinti idiliškąja. Jai būdingas tas pats bendrų sąvokų pomėgis, primygtinis bekonfliktiškumas ir konformistiški idealai. Buvo šlovinamos vitališkosios tautos galios, kantrumas bei lyrizmas, nuosekliai vengiant kalbėti apie jos laisvės siekius, orumą, aukštesnes dvasines aspiracijas, nes tuomet išryškėtų apgailėtina tų dalykų padėtis. Nesiimu spręsti, kiek tokį mentalitetą formavusi prisitaikymo psichologija buvo sąmoninga, kiek ne. Tačiau šios srovės poezija rado labai daug gerbėjų, kuriems, matyt, pakakdavo garsiai bei narsiai ištarto žodžio „Lietuva“, ir jie galėdavo vėl palaimingai nuskęsti savo dvasinio konformizmo liūne. Dabar tokia poezija kartais laikoma tautinės sąmonės saugotoja ir žadintoja. Iš tiesų ji tokią funkciją atliko. Bet apsižvalgykime: kiek daug aplinkui pažadintų šiuo savotišku būdu!
   Toks romantizmas mūsų literatūroje (kaip kadaise visoje Europoje) pakeitė prievartinį, siaurą pirmųjų dviejų sovietmečio dešimtmečių pseudoklasicizmą, kuriam buvo būdingi griežti formos reikalavimai ir dogmatiška prosovietinė mitologija. Griausmingai skelbiamas turinio ir formos vienybės principas neturėjo jokio turinio, jokios tiesos, jokio supratimo apie literatūrą, nes jo ir nenorėta formuluoti. Išeivijoje būta ir tikrų klasicistų, kaip Henrikas Radauskas, kiti poetai taip pat yra parašę panašaus stiliaus kūrinių, tačiau ši srovė lietuvių kultūroje visada stokojo jai būdingo reliatyvaus ir atitraukto požiūrio į turinį. Radauskas „nestatė namų ir nevedė tautos“ vis dėlto gana skaudžiai, ontologiškai. 
   


    Tai, kas atsirado greta mūsiško romantizmo, buvo vadinama modernizmu. Tiksliau apibūdinti šio reiškinio neįmanoma, nes jis nevienalytis. Antra vertus, jau pats šis ne mūsų sugalvotas terminas yra labai abejotinas. Kažkam pasaulis visada bus „modernus“. Tačiau daugelis šios srovės bruožų man primena barokinę literatūrą: stiliaus grynumo nepaisymas, sugedę poetiniai papročiai, kalba, pašlijusi disciplina, pesimistinė ir mistinė nuotaika, sarkazmas, groteskas, daugiaprasmiškumas. Be abejo, tokį santykį su pasauliu skatino ta pati tikrovė, tik šios srovės autoriai į ją reagavo kitaip. Praktikuoti idiliškąjį romantizmą jiems atrodė paprasčiausiai nesąžininga, o nuo kitokio juos saugojo cenzūra. Būta čia ir kartų skirtumo, Vakarų literatūrų įtakos bei madų vaikymosi. Ta srovė tebėra gyvybinga ir šiandien. 
   O ką galima pasakyti apie dabartinį kontekstą? Kokios jo pagrindinės savybės? Dvi pastebimos iš pirmo žvilgsnio: atslūgo visuomenės susidomėjimas poezija, krito kūrybinė įtampa. Tai svarbūs ir skausmingi dalykai kūrėjams, tačiau padėties nepavyks pakeisti jausmingais praėjusių dienų apraudojimais, pasigirstančiais mūsų spaudoje. Nepaisant pasitaikančių racionalių vertinimų, jie neatrodo rimtai. Man jie šiek tiek panašūs į savo kūnu prekiavusios ir staiga nusenusios asmenybės skundą. Trečioji savybė būtų ta, jog tikrovės nebeįmanoma suvokti kaip kokio bendro, visų vienodai suprantamo reiškinio. Tikras ar įsivaizduotas monolitinis kontekstas subyrėjo į šukes, kūrėjus užgriuvo „pliuralizmas“. Kiekvienam tenka pačiam vaizduotis savo kūrybos kontekstą. Tai irgi nėra malonu bei patogu. Teko matyti jaudinančių bandymų „kovoti su šiuo reiškiniu“, romantiškai teigiant visuotines tautines bei religines vertybes arba mėginant dar bent kiek išlaikyti totalitarinės visuomenės įvaizdį, t.y. ieškant naujos „diktatūros“, „cenzūros“ ar bent vieningos viešosios nuomonės. Skirtumas tik tas, kad pirmuoju keliu bandė eiti paprasti, siaurų pažiūrų žmonės, antruoju – vadinamieji intelektualai. 
   Dar vertėtų aptarti stilistinio mūsų kūrybos konteksto pakitimus. Bet jaučiu, kad nepajėgčiau to padaryti. Gal kiek daugiau šiuos dalykus nušvies Poetinio Druskininkų rudens diskusija. Nors apskritai tokių vaisių gali duoti tik kasdieninės kritikų bei tyrinėtojų pastangos. Tačiau, matyt, ir jie šiandien išgyvena konteksto nemalonumus. 

1994 m

| atgal |
| turinys |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000