Liudvikas Jakimavičius

Tekstas ir kontekstas

   Kornelijus mums pasiūlė baisingai plačią ir neaprėpiamą temą, kuri kokiam nors semiotikos ar semantikos profesoriui būtų viso gyvenimo darbas, nes jam visa realybė yra tekstas, – kitu šonu ir kontekstas. Todėl pamėginsiu pora štrichų apšnekėti kelis aspektus, kurie tiesiogiai siejasi su poetiniu tekstu. Jei kalbėčiau apie tik pliką poetinį tekstą, neišvengiamai užsiskliausčiau paradokso lanke, nes pats tekstas sukuria, ar net yra ir to paties teksto kontekstas. Šiuo atveju tų sąvokų beveik neįmanoma išsluoksniuoti. Paprasčiausias sąvokų atskyrimo pavyzdys yra toks, kai autorius pateikia nuorodas į kažką kitą (tarkim tokia akivaizdžiausia nuoroda yra epigrafas). Jei koks Nagys epigrafu pasiima citatą iš Rilkės Duino elegijos, mes suvokiame, kad čia esama literatūrinio dialogo žymių. Nuoroda kaip kelio ženklas mus siunčia į Rilkės poezijos kontekstą, bet antrasis kontekstas vis tiek kuriamas pačiu tekstu, ir dialogas rezgasi ne tarp dviejų tekstų, o tarp dviejų kontekstų – nagiškojo ir rilkiškojo. Čia yra pats paprasčiausias pavyzdys, dėl kurio nebūtų verta sukti nei sau, nei jums galvos, jei jis nevestų į mūsų poetikos dalykus, dėl kurių mums galvą iš tikro turėtų sopėti. Tarkim, yra baisiai nugrotas mūsų poezijoj literatūrinis angelo įvaizdis. Galima būtų rašyti įdomią disertaciją „Angelas Lietuvos poezijoj“ ir turiny surašyti beveik visą lietuvių rašytojų sąrašą. Įdomu tai, kad vieno poeto pavartotas šis įvaizdis nukreips į baroko kultūros kontekstą, kito – į viduramžius ar šventraštį, o trečio – į kaimo kleboniją ir kantičkas, dar kitas ims šį įvaizdį iš Marčėno poetikos. Visi kontekstai geri, išskyrus vieną, kai jau beveik ribojamasi su literatūrine vagyste, literatūriškumu ir kitais negražiais dalykais. Vilniuje yra tokia gera parduotuvė „Pasidaryk pats“. Šia prasme angelą reikia pasidaryti kaip kokį rusų žvalgą, sukurti jam biografiją, dorybes, ydas ir nuopuolius – žodžiu, susikurti kontekstą, kad jis nebūtų celofaniniais sparnais. Kai to nepadaroma, angelas yra tik ornamentika ar puošybos elementas. Niekada poezijoj negelbsti ir aukšta dangiškoji kilmė – greičiau atvirkščiai. Tokių dalykų pilna poezijoje, pretenduojančioje į religinę.



    Kitas klausimas, apie kurį norėjau dar tarti porą žodžių – yra poezijos bekontekstiškumas. Dar prieš porą metų teko rašyti recenziją apie Radzevičiaus-Radziaus pirmąją knygą, kur, man regis, nučiupau jį už uodegos, aprašinėjant vaizdinius, sukeltus narkotinių medžiagų poveikio. Tekstas tarytum vaizdingas, lyg ir poetinis, surašytas strofomis, bet nepalikta jokių nuorodų nei į poetinius, nei į kultūrinius kontekstus. Tų tekstų neįmanoma suvokti įprastu būdu. Gali suvokti tik tai, kad štai yra tokie gražūs, kartais ir šiurpūs vaizdiniai, kurie žmogų kankina, sukasi galvoje lyg kaleidoskopo ratas. Panašiai neperprantami yra psichinių ligonių paranojikų kartais ir labai gražūs kliedesiai. Vienas senas mano pažįstamas priepuolio metu man pasakojo, kad Neries ir Vilnelės santakoje nusileido dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, ir jis šoko į rudeninį vandenį brolių gelbėti su rūbais, nes to reikalavo humanizmas, aukščiausia pasaulio etika ir Budos vėžlys. Norėdami suvokti tų dalykų prasmę, turėtume įlįsti to žmogaus galvon, taip pat kaip ir jis pamėginti jungti dalykus – gal tada pasirodytų, kad vyksta iš tikro kosminio masto tragedija. Poezija būtent ir kviečia tai daryti, todėl ji turėtų būti atverta, kitaip tariant – kontekstuali. Jei mėginama užšifruoti, užkoduoti prasmes ar įvaizdžius, turi būti paliktas ir atkodavimo raktas. Donaldas Kajokas guodėsi televizijos laidoje, kad geriausias jo interpretatorius, profesorius Rimvydas Šilbajoris, irgi kažko jo poezijoje neįžvelgęs. Reikia tada galvoti apie poeziją, gal paliktas per siauras plyšelis tų dalykų supratimui, gal kiti dalykai nustelbia. 

1994 m.


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000