Marijus Jonaitis

Apie intelektualų balių
   
   Literatūra be intelektualinio prado neįsivaizduojama – to reikalauja elementarus kalbos rišlumas, nekalbant jau apie meistriškumą. Jeigu intelektualumas nėra estetinė kategorija, o pasaulėjautos ypatybė, kaip teigia K. Platelis, tai ji atsiduria greta kitų tos rūšies ypatybių, pvz., aistringumo ar žaismingumo, kurios savaime nėra literatūrai nei geros, nei blogos. Vis dėlto nesunku nujausti šios temos poleminę potekstę – lietuvių literatūroje tradiciškai persveria jausminio aprašinėjimo instinktai, išsiugdę viską „širdimi“ (po kuria ritmingai plaka kolektyviniai instinktai), o ne smegenų pusrutuliais matuojantį skaitytoją. Šitokie širdingi-dainingi vieną gražią dieną pasijutome, anot M. Martinaičio, paskutiniai Europoje dainuojantys ir šokantys durneliai (feministės principingai papildytų – širdingai dainingos durnelės). Žinia, su tokiais/tokiomis mažiausiai vargo apsidirbti valstybiškai bei ideologiškai. Intelektualinių ambicijų neturinti tauta – šiam stereotipui padėjo įsitvirtinti tiek mūsų žemdirbiškoji inercija, tiek literatūriniai lietuvio – egzotiško barbaro, naivaus gamtos vaiko, užsispyrusio žemės kurmio – tipažai, gimę tokių rašytojų kaip H. Sienkiewicz ar H. Sudermann galvose. Išties akivaizdu, jog mūsų literatūra (religingumas, politika, etc.) stokoja ne emocinės patirties, bet idėjų ir vaizduotės, o daugelis rašytojų tebėra, anot Vaižganto, buities surašinėtojai. Ankstesnę realistinę buitį pakeitė siurrealistinė, o tačiau realizmo klasikų pakeisti siurrealistai kažkodėl neskuba – matyt, kvapo užtenka tik klasikams nurašyti. Visa tai turint galvoje, aptarti intelektualumą literatūroje atrodo gan perspektyvus užsiėmimas. Tačiau iš karto iškyla problemų – ar nebus šios temos nagrinėjimas pirmiausia bendrosios kultūros krizės, pagaliau viso išsiderinusio gyvenimo požymis, o tik paskui gaivinimo galimybių žvalgyba? Juk turime pripažinti moderniojo intelektualumo atsiskyrimą nuo kūrybos (tą patvirtina ir diskusijos temos formulavimas), negalime nematyti intelektualo susvetimėjimo visuomenei ir visuomenės atsakomojo abejingumo, paįvairinamo abipusės paniekos išlydžiais. Perfrazuojant A. Šliogerį, dar susikalbama dėl reikšmių, bet jau nesusikalbama dėl prasmių, intelektas neišvengiamai tampa preke. Kad intelektualumas literatūroje subtiliai reliatyvus dalykas, bylotų tokie klausimėliai: ką tamstos renkatės – ar, tarkim, V. Rubavičiaus intelektualią poeziją, ar A. A. Jonyno tiesiog poeziją? Ar L. Cieškaitės intelektualią metafiziką, ar 
G. Patacko tiesiog „fiziką“? Katras intelektualiai patrauklesnis – E. Mieželaičio Žmogus ar M. Martinaičio Kukutis? 
   F. Nietzsche visą Vakarų civilizacijos krizę siejo su racionalaus intelekto išsekimu, gydymui pasitelkdamas vitališkas Dioniso injekcijas. Fovistai (laukiniai) troško barbariško tikrumo, siurrealistai su A. Bretonu priešakyje įtikinėjo, jog eilėraštis turi išreikšti intelekto krachą. Apskritai visas modernizmas su retomis išimtimis neigė arba bent jau nepasitikėjo logika, racionalumu. Antra vertus, ne kas kita kaip modernioji miestų kultūra suformavo nūdienę intelektualo – idėjų specialisto – sampratą (terminas „intellectuels“ išpopuliarėjo Prancūzijoje per Dreyfuso bylą 1898 m.).


O ir postmodernizmo arkliukai – antiintelektualizmas, eklektizmas, erotizmas – laigydami pastišų ir performansų pievose, darosi sau pramogą, purtydami intelektą iš balno. Intelektualas 
A. Šliogeris, kurio neapkaltinsi simpatijomis postmodernizmui, iškilmingai prisipažįsta, jog pavasarinio mėšlo kvapas jam kur kas malonesnis už rafinuotą abstrakcijos aromatą. Beje, panašių (ne parfumerijos prasme) nuostatų laikėsi ir didysis A. Šliogerio autoritetas 
M. Heideggeris, gyvenęs konservatyvų gyvenimą, slėpęsis nuo civilizacijos triukšmo gamtoje ir tyloje, itin vertinęs ikisokratikus, kurių kalba dar nebuvusi apkarstyta intelektualinėmis reikšmėmis ir gaivalingai sutapusi su daiktais. Vis dėlto abu šie intelektualai nebuvo miškų atsiskyrėliai, skaitantys paskaitas paukščiams, žvėrims ir briedžiams – jie stebėtinai daug parašė (ir teberašo), todėl jų organinės gamtos ir tylos idealizavimas lieka paradoksaliai teorinis. (Čia galima, sentimentaliai atsidusus, prisiminti J. J. Rousseau, kurio grįžimo į gamtą idėjos dar kartą pasirodo romantiškai utopinės). Panašiai dekonstrukcijos asai nepavargsta įrodinėję, jog nevalia pasitikėti jokia intelektualine konstrukcija, tačiau savo pačių de-konstrukcija J.Derrida su pasekėjais entuziastingai pasitiki. 
   Beje, intelektualumo sąvoka ir etimologiškai yra gana paradoksali. Lotyniško žodžio I n t e l- l e g o pirmykštė reikšmė – jausti, justi, tik paskui – suvokti, pažinti; I n t e l l e g i b i l i s – pirmiausia jusliškai suvokiamas, tik paskui – pažinus, mąstomas. Tad ir I n t e l l e c t u s – visų pirma pojūtis, o jau po to – vaizdinys, sąvoka, reikšmė, prasmė. Ar nebus tikriausias intelektualumas tasai protingumas, kuris nebijo pasirodyti kvailas, naivus, t. y. „neintelektualus“? Juk tokia buvo Sokrato ironija. Grįžtant prie literatūros, būtų galima manyti, jog čia intelektualumas, perfrazuojant M. Heideggerį, prasmingas tiek, kiek padeda atstatyti prarastą ontologinį kontaktą su būtimi. Priešingu atveju turime mokytą intelektualizmą, tampantį literatūros profesine specializacija, poezijos subpoezija, kuri gimdo tolesnį poreikį specializuotis. Ši tendencija būdinga visai XX a. intelektualinei veiklai – kiekviena pažinimo sritis rausia savąjį tunelį, manydama gudriai pasislėpusi nuo saulės ir vėjo erozijos. Bet šitaip pasislepiama ir nuo gyvenimo. Kūrėjų oda pasidaro itin alergiška, kasdienybės vanduo ir poezijos vynas susikeičia poromis, o nemarioji liaudis persikelia į televizorinį gyvenimą. Intelektualiniams snobams belieka piktai dėbsoti į savo narcizišką atvaizdą arba ambicingai imituoti intelektualinę veiklą, slapčia dairantis į Harvardą ar Sorboną – o galgi išgirs beldimą ir bus atidaryta? Mikliai pakeisk baltofiliją autofilija, etnocentrizmą falocentrizmu – ir patekės tavo žvaigždė! Tik kaip visada daugel pašauktų (apsi-šaukiančių) – maža išrinktų.

| toliau ->
| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000