Marijus Jonaitis

Apie intelektualų balių (tęsinys)
   
   Manyčiau, kad ir lietuvių literatūroje intelektualumas dažniau ženklina ne konceptualią struktūruojančią pastangą, kaip K. Platelio ar 
T. Venclovos poezijoje, bet, egzistencializmo terminais tariant, neautentišką būtį, identiškumo krizę. Tuo nesunku įsitikinti pavarčius pastarųjų metų Poezijos pavasario almanachus. Ieškant išeičių iš tokios padėties vėlgi paradoksaliai griebiamasi intelektualinės distancijos. Populiariausia jos atmaina šiandieninėje Lietuvoje – ironiškas žaidybiškumas. A. A. Jonynas išleido lietuviškųjų limerick’ų rinkinį, G. Grajauskas – „Atsiskyrėlio atostogas“, K. Navakas „Pargriautą baroką“ (ne buroką, kaip neatsakingai pliaukštelėjo liežuviu vienas nuobodžiaujantis intelektualas. Vis dėlto burokas, kaip profaninis baroko atitikmuo, galėtų būti suvokiamas vienoje epistemoje su pobarokiniu Juozapo Varkulevičiaus veikalu „Rauk, boba, ridiką“). Tas pats 
K. Navakas knygžiurkiauja „Santakoje“ prie „Kauno dienos“ ir dar atlaiko „Septynias vienatves“ personalinėje knyginėje. J. Kunčinas pokštauja „Šiaurės Atėnuose“ ir Mažojoje studijoje. R. Rastauskas išdaigauja „Kitame pasaulyje“ (J. Erlickas linkęs pasilikti šiapusiniame Kurmelio ir kyšių slėnyje). Bet kol vieni išdaigauja – kiti išdaigoja. Gausybės epigonų rankose žaidybiškumas pražūva, akyse virsdamas atsainumu ar dažnokai pasižemina barjerus ar susitrumpina distanciją. Užtat su atgaiva skaitai tokią kūrybą, kur intelektą bičiuliškai apglėbia išmintis ir moralinė atsakomybė. Tada protingumo dievo tarytum nesimato, bet jis sveikas ir darbingas, pažintis su juo yra sykiu ir išpažintis. Bene ryškiausia tokio pobūdžio nauja poezijos knyga – M. Martinaičio „Atrakinta“. 
   Įtikinti, jog kultūra tėra intelektualiniai žaidimai, galima tik tuo atveju, jei lygiai grakščiai žaidžiamas pats gyvenimas. Pastaraisiais metais Lietuvoje netrūko itin negrakščių įsižeidimų, antpuolių ir išpuolių, o iš intelektualinių žaidimų bene populiariausi pasirodė „Dabar jau galima“ ir „Neužmirškit ir manęs“ (tarp nedalyvaujančių žaidimuose vėlgi išsiskiria M. Martinaičio laikysena, etinė ir estetinė sykiu). Žinoma, ne kiekvienas gali būti 
L. Wittgensteinas, kuriam „kalbos žaidimai“ buvo gyvenimo forma ir, kurio supratimu, garbingiausiai baigia tas, kuris gyvenimo pabaigoj nutyla. Nutyla, palikęs mums nelinksmą išvadą – kai į visus mokslo klausimus atsakyta, gyvenimo klausimai lieka nepajudinti. 
   Šie klausimai – sfinksai provokuoja įsivaizduoti, tarkim, K. Navako homo ludens, intelektualiniam pasivaikščiojimui išsirinkusį tą Kauno aikštę, kurioje jo kolegos dailininkai sumeistravo įspūdingas kartuves. Ar neatrodo tamstoms, jog artėjant šios semantinės opozicijos nariams vienam/vienoms prie kito, kažkuris neišvengiamai darosi butaforiškas. Kuris? Pažįstame ne vieną intelektualą (ačiū Dievui, jau ne 
K. Navaką), baksnojantį į valdžią ir pareigūnus (kaip jie drįsta manęs neginti nuo banditų, plėšikų ir chuliganų!) ir sykiu neatsidžiaugiantį įžūliausiu chamiškumu menuose bei kultūroje. Kaip rodo praktiniai stebėjimai, išvydęs gatvėj spardant žmogų mūsų orusis humanistas neria į krūmus pirmas. Po visko toks intelektualas-sprinteris vėl aistringai piktinasi susvetimėjimu ir šitaip tvarkingai sublimuoja savo praktinį bejėgiškumą. 


Bet jeigu aš vadovaujuosi buhalterine morale, ar moralu piktintis, jog kitas panašus į mane? Kodėl gi matau krislą savo brolio akyje, o neužtėmiju rąsto savojoje? Save intelektualais laikantys menininkai šiuo požiūriu turėtų būti nuoseklūs ir sukrusti ne tik tada, kai kolegai išduria akį ar centrinėje aikštėje nugalabija bičiulį. Lietuvoje ne nuo vakar pradėjo augti lavonų stirtos – kiek neatpažintų pensininkų, paauglių, kūdikių veidų! Gręždamiesi nuo šios neestetiškos patirties tampame susvetimėjimo sąjungininkais ir kaltininkais, o ne prokuroriškais kaltintojais – balioninio intelekto gigantais, iš kalno bauginančiais žmoniją dehumanizacijos siaubais. Pasakysite – ne visi nusigręžia. Tikrai taip, bet vėlgi iš tų „ne visų“ viršų ima arba ciniškas intelektas, kuriam siurrealistiniai šiurpai žada komercinę sėkmę, arba „prakeiktųjų poetų“ biografijų imituotojai, kuriems užtenka kvapo tik pirmajai tos biografijos daliai. Užuot susimąstęs, emancipuotasis TV mentalitetas mielai koketuoja su kriminalistais, riaugėdamas kanalizaciniu humoru („Radijo šou“).
   Yra dar viena bendresnė problema – intelektualinės veiklos nuasmeninimas ir šešėlinis ideologizavimas. Lietuvos kultūroje nūnai tarsi nebeliko žmonių asmeniškos veiklos – jos vietą užkariavo programos ir projektai, ir maršai, kurių turinys, vieta, tikslai ir kokybė priklauso nuo to, kas, kur ir kodėl visa tai finansuoja. Sužydėjo konferencijos ir prezentacijos, komitetai ir komisijos, sponsoriai, spikeriai bei moderatoriai, kurių veržlumą adekvačiai išreikštų nebent jaustukas VAU!!! Vis daugiau viešojo diskurso meistrų tampa tikrais savo darbo profesionalais, džiugindami Lietuvos žmones maždaug tokia žosme: reiškiavadynasi, lietūvių taipsakant, intelektualūs galima kažkaip, ehe-mehe, ant pyrštų, taip sakant, sūskaičiuoti mūsų kažkaip ėtnocėntrinėje, mehe-ehe, kultūroje (minkštas „l“). Iš šitokio intelekto baliaus – atsiprašau, viešojo metadiskurso, kuriame ambicingai ir simptomiškai kristalizuojasi bei artikuliuojasi intersubjektyvios intelektualinės tapatybės mobilus identitetas, – pasiutusiai norisi, taip sakant, nešti muilą. Sprukti kad ir jau gerai pažįstamo K. Navako „Pagriauto baroko“ prieglobstin: 
   Krūtinės oru kantrus
   gyvensi kuo pavirtai
   tik sykį tekstas nutrūks
   stai...
   (tai ne korektūros klaida, tik nutrūkęs žodis s t a i g a – M. J.)

| atgal |
| turinys |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000