Mindaugas Kvietkauskas

Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė?

   Jaunam žmogui, ateinančiam į literatūrą, įtaką pirmiausia daro ne ryškios estetinės programos, ne giliaprasmės pasaulėžiūros tezės, ne virtuoziški profesionalų stiliaus žaidimai. Tai perprantama daug vėliau. Pirmosios įtakos dažnai būna net nepastebimos, neįsisąmonintos, todėl daug ilgiau išlieka. Bendraujant su autoritetingais poetais dar neapčiuopiamas jų minčių tūris, tačiau įsimenama kitkas – laikysena, manieros, tiesiog gyvenimo, o ne kūrybos stilius. Tai poreikis identifikuotis literatūriniame sociume, susirasti savąją „kaukę“. Fiksuojami tarytum paviršutiniški įspūdžiai: tas su bemiegių bohemos naktų likučiais ant veido, anas elgiasi lyg vienvaldis poezijos lyderis, dar kitas – pokštininkas ir žodžių žonglierius. Įsivaizduoti save kaip poetą imama gal net nesąmoningai identifikuojantis su kitų laikysenomis, ir jei tam tikru metu nepajuntama diskomforto, svetimas įvaizdis (ar kelių įvaizdžių samplaika) gali tapti savivaizdžiu.
   Šias subjektyvios patirties mintis remiu docento Giedriaus Viliūno akademinio atspalvio teze: kultūriniame visuomenės gyvenime poetas (ar koks kitas kūrėjas) dalyvauja savo kūriniais, veikla ar įvaizdžiu. Pavyzdžiui, ypač ryškūs, nuo mokyklos formuojami yra literatūros klasikų įvaizdžiai. Tradicijos kaita – tai ir įvaizdžio kitimas, mūsų literatūroje jį galima atsekti nuo Balio Sruogos, nešiojusio gintaro karolius, iki Dainiaus Dirgėlos, dirbančio barmenu. Mano tikslas – šiuo požiūriu apčiuopti dabartinį poeto įvaizdį.
   Netolimoje praeityje pagrindinis poeto įvaizdžio akcentas buvo santykis su politine sistema. Tai itin ryšku vyresniojoje kartoje: nuosaikus konformizmas (Just. Marcinkevičius, A. Baltakis) priešinamas rezistencinei laikysenai (Vytautas Bložė, Sigitas Geda, Tomas Venclova). Pirmųjų atžvilgiu dabar atmetimo reakcija, antrųjų – pagarba autoritetui, tačiau abiem atvejais įvaizdis šiek tiek neutralus (jie – vyresnioji karta). Literatūros debiutantams bei aktualijų ieškančioms visuomenės informavimo priemonėms realus kitas įvaizdis, susijęs bene su „Suokalbio“ kavinės vardu (prisiminkime „Lietuvos ryte“ kartojamas publikacijas „Suokalbio“ tema). Svarbus jo akcentas – bohemiška laikysena, tačiau šiai bohemai atstovauja, pasirodo, keturiasdešimtmečiai. Ši bohema susiformavo konformistinėje visuomenėje ir buvo jos toleruojama ne tik kaip savita subkultūra, bet ir kaip rezistencijos forma. Toks menininko įvaizdis simptomiškas J. Kunčino prozai – tai sistemos atmestas ir sulaužytas žmogus. Iš čia ir neslepiama visuomenės nuostata, kad poetui savaime būdinga girtuoklystė, – tai natūralus būdas rezistuoti bent psichologiškai. Svarbu tikras ar tariamas kūrybos autentiškumas, nonkonformizmas, visa kita – atleistina. Taip pat poetas nesiejamas su solidesniu akademiniu išsilavinimu ar moksline patirtimi – „tokių universitetai nepriima“. Tai sistemos autsaideris, tačiau būtent dėl to visuomenė jo galutinai neatmeta. 
   Politiškai išsilaisvinus, šis įvaizdis visuomenėje neteko svarbiausio – politinio – akcento. Tačiau pačių poetų jis inertiškai eksponuojamas ir toliau. 1996 m. rugpjūčio 2 d. tas pats J. Kunčinas teigia: „Sako – geria. Parodykit man blaivininką poetą ar prozininką. Ar net kritiką“. Netekus svarbiausio pateisinimo, kuriami nauji – įdomus Valdo Kukulo sumanymas rašyti studiją (!) apie girtuoklystės ir visų laikų poetų ryšį. Aišku, kad tokią subkultūrą labai stipriai veikia savinaika – pirmais nepriklausomybės metais veltui laukiama ypatingo užslėpto kūrybos potencialo proveržio. Švelniai tariant, tarp visuomenės, keičiančios pasaulėžiūros orientacijas, ir poetų kyla nesusipratimas. Visuomenės informavimo priemonių pateikiami poetų įvaizdžiai sukelia šoką (V. Kukulo atvejis). O poetams daro įtaką visuomenės perėjimas į rinkos žaidimo taisykles. Antrą kartą pasirodo tas pats poeto kaip sistemos autsaiderio ir nereikalingo žmogaus įvaizdis.
   Autsaiderio įvaizdis gali būti tiek pat įdomus ar kūrybiškai produktyvus, kiek ir visi kiti. Problema ta, kad neatsiranda pakankamai stiprių jo alternatyvų. Kultūriškai veiklaus bei visuomenei ar intelektualiniam elitui priimtino įvaizdžio poetai (R. Rastauskas, V. Daunys) vis dėlto yra pavieniai. 


Įdomu, kad tokie poetai nepaprastai artimi kitų, ne literatūros, menų elitams. Nauja laikysena pastebima „Svetimų“ grupėje, tačiau ji trumpalaikė ir nenuosekli, be to, lygiai taip pat nihilistiška naujų visuomenės orientacijų atžvilgiu. Jauniausi, debiutuojantys žmonės orientuojasi į savo subkultūros uždarą terpę, kurios tradicijos paprasčiausiai perimamos iš vyresniųjų. Ši pozicija nėra įdomi platesniam kultūriniam sluoksniui, tad paradoksalu, kai ją palaikantys poetai skundžiasi visuomenės ir valstybės dėmesio stoka. Natūralu, kad dėmesio šiai pozicijai neskiria oficialios kultūrinės televizijos laidos: dažniausia „Brydės“ publika buvo tradicinių pažiūrų išeiviai ir rezistentai (valstybės ir visuomenės gerbiami), o „Ženklai“ apskritai apeina literatūros procesą, lyg jis būtų pamirštas. Beje, pamirštas ne be jo paties pastangų. 
    Atsivėrus Vakarų kultūrai, suprantamas egocentriškas visuomenės noras jausti, jog nacionalinis menas pastebimas ir vertinamas. Kad ir postmoderno epochoje – provincialais savęs vadinti nenori niekas. Tenkindamos šį realų poreikį, kitos meno rūšys suskubo pateikti tiek jų elitinį lygį patvirtinančius faktus, tiek adekvatų įvaizdį. Teatras (E. Nekrošiaus, R. Tumino sėkmė Vakaruose), kinas (naujoji dokumentika, Š. Bartas, I. Dapkūnaitė), muzika (koncertai prestižinėse scenose, studijos prestižiniuose koledžuose), dailė (aktyvūs kultūriniai ryšiai su užsieniu, naujoji postmoderni karta) savo laimėjimus rodo publikai, nevengdami sveikos pompastikos. Vienas šių sričių elitas randa adekvačią kalbą su kitos srities elitu, ir ta kalba mezgasi solidžios akademinės institucijos – Muzikos akademijos ar Dailės akademijos – fone. Jau nepaisant to, kad literatų ryšiai su jų akademine institucija – Vilniaus universitetu nutrūkę, kad tarp mūsiškės ir kitų meno terpės vis didėja nekomunikabilumo spraga, kultūrinis elitas vis labiau pripranta prie poeto kaip autsaiderio įvaizdžio. Reikia tik prisiminti praėjusių metų „Kristoforo“ įteikimo ceremoniją – S. Parulskio pasirodymas menų elito akivaizdoje atrodė kone egzotiškai, o paskui užkulisiuose šnekama apie poeto keistą ar dalį susirinkusių nustebinusią laikyseną. Tokią reakciją galima prognozuoti ir kokio kito žmogaus atžvilgiu: manau, kad visuomenėje jau susidarė poeto – nepritampančio prie bendrojo konteksto – įvaizdžio klišė, kuri taikoma automatiškai.
   Sovietinės sistemos sąlygomis į kultūros archyvą išstumta ir daug ankstesnių poetų įvaizdžių. Jų nebuvimu gal paaiškinama ir dabartinė alternatyvių laikysenų stoka. Tad ar nevertėtų prisiminti bent vieną aiškesnę tų įvaizdžių paradigmą? Tarpukariu ar netgi pirmaisiais pokario metais buvo svarbus poeto kaip jėgos kultūroje įvaizdis. Žmonės, kuriuos vadiname tarpukario klasikais, – universiteto profesoriai. Jie svarbūs skirtingų ideologijų politikams (Putinas), nes tai sąmoningai literatūros ar net teatro programas kuriantys ir vykdantys profesionalai. Tiesioginėje dviejų poetų, Putino ir Sruogos, įtakos sferoje – Kauno universiteto Humanitarinio fakulteto jaunimas. Tad nenuostabu, kad ir naujas poetas visų pirma – intelektualinio elito, o ne kokios atskiros subkultūros narys (pavyzdys gali būti kad ir V. Mačernis – visų menami jo dialogai su prof. Levu Karsavinu kaip su lygiu). Tai poeto kaip profesionalaus akademinės laikysesnos intelektualo įvaizdis. Apie tokį įvaizdį kalbėti šiuo metu nėra net galimybės. Mūsų naujosios poezijos procesui trūksta jo vertę implikuojančio akademinio elitiškumo. Jo nebuvimas autoriaus įvaizdyje veikia ir poezijos teksto supratimą. Tad ir apie poezijos intelektualumą dabar mums tenka kalbėti be šio „aukštojo“ akademiškumo, elitinio intelektualumo akcento. Jie turėtų atgyti tik su nauju adekvačiu šių dienų poeto įvaizdžiu. Mano mintis gali atrodyti kiek eretiška – mat įžiūriu poetinio teksto problemos (intelektualumo) sąsają su už teksto esančiu, nuo paties poeto net nebepriklausančiu įvaizdžiu. Tačiau ši sąsaja būdinga visuomenės mąstymui. Norint ja išmintingai manipuliuoti, reikia atgaivinti ir mūsų poezijos intelektualumą, ir kitas jos neabejotinas vertybes patvirtinančias laikysenas. Tegu kiek pragmatiškas, tačiau apsaugančias idealiąją poezijos erdvę.


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000