Sigitas Geda

Poezija ir laikas

   Tarp Dievo ir kirmėlės

   Lietuvoje dar tebemadinga pradėti ir baigti citatomis iš A. J. Greimo. Aš necituosiu, perpasakosiu, nes neturiu po ranka to praėjusių metų „Kultūros barų“ numerio, kur buvo citata iš profesoriaus laiškų, regis, B. Savukynui. Mintys apytikriai tokios: „Kam Lietuvai tiek poetų? Apie 500 mieželaitukų. Būtų mano valia, palikčiau 3-4, kaip prieš karą. Kitus pasiųsčiau į pradžios mokyklas...“
   Kiek čia tiesos, kiek pramano, kiek šmaikščios ironijos, kiek sveiko įniršio? Kad poetų perdaug, gal sutiks visi, tačiau retas sutiks likti su tais 496 ar 497, visi taikys į trijų, keturių grupę, dar labiau užsirūstins tie, kuriuos bandysime evakuoti į pradines. Ne mokytojauti, o pradėt eiti mokslus.
   Netiesa, kad Lietuvoje šios veislės padarų 500. Netiesa, kad visi mieželaitukai. Netiesa, kad reikia vos vieno kito. Netiesa, kad visi bemoksliai. Tai kas vis dėlto tiesa? Tiesa, kad A. J. Greimas visą gyvenimą mėgo pašiepti sovietinius klasikus. Kad jam nuoširdžiai rūpėjo lietuvių poezijos reikalai. Kad pats didžiąja savo prigimties dalimi buvo poetas, o poetai yra tokia žmonių veislė, kurios nelabai pageidavo dar Platonas. Prakeikta veislė, stumdoma ir ujama beveik visad ir visur. Dažnai – ne be reikalo, dažnai to nusipelniusi per savo aroganciją, pasipūtimą, tikrą ar tariamą išskirtinumą. 
   Jeigu poetas tikras ir turi kažką „iš Dievo“, tai kasdienybėje to beveik nesimato. Kasdienybėje greičiau pastebima tai, kas ne iš Dievo, o iš... kirmino. Čia aš perfrazuoju garsiąją Deržavino formulę „ja Bog, ja červ!“ Daug nėra ko aiškinti. Gal prieš dvi savaites Nidoje, kur padoriems žmonėms ir policijai nuolat akyse maišėsi vienas linksmas poetas, tekdavo atremti labai logišką klausimą: 
   – Bet kada jis rašo?
   Dabar atsakyčiau: jeigu jis tikras poetas, tai jame kažkas rašo.


   Komunistai ir poezija

   Nesu linkęs aiškinti kokias nors dideles poezijos tiesas. Pompastika šiandien nedaro jokio įspūdžio. Gyvenome pačiais pompastiškiausiais laikais. Kad būtų aiškiau, ką turiu galvoje, pacituosiu V. Nabokovą:
   Aš niekinu ne žmogų, ne darbininką Sidorovą, sąžiningą kokio nors Kom-pom-pomo narį, o tą išsigimusią, buką idėjūkštę, kuri rusų naivuolius paverčia komunistiniais avingalviais...
   Komunistinių avingalvių užteko ir Lietuvoje. Daugelis jų dar tebegyvi. Duok, Dieve, jiems sveikatos, nors mūsų sveikatą jie pakankamai sugadino. Pati idėja-idėjūkštė jau buvo supuvusi, tačiau būti poetu-komunistu Lietuvoje buvo pravartu ir praktiška. Nekalbu apie kokias nors materialines gėrybes (nubyrėdavo ir jų!), primenu žinomą tiesą, jog įstojimas į šitą Kom-pom-pomą kompensuodavo talento stygių, išlygindavo išsilavinimo spragas, apskritai kilstelėdavo individą per pusantros galvos viršum likusių. Natūralu, kad tokiu būdu išgarsėjusieji jausdavo kasdienę pareigą susidoroti su talentingaisiais. Pavartykite mūsų literatūros istorijas, atsiminimų knygas, straipsnių rinkinius, laikraščių ir žurnalų komplektus. Tai dar vienas KGB archyvas – apsukrios dvasios, suktybių, šmeižto, išskaičiavimų paradigmos. Kaip įskųsti, kaip nutylėti, kaip apšmeižti, o reikalui pribrendus, pasodinti už grotų, išvyti iš Tėvynės.
   Kaip kad gabesnį verslininką, prekybininką šiandien reketuoja sumanūs kriminalistai, taip vakardienos menininkas terorizuotas savo kolegų.
   Ar buvau kalbinamas stoti į šį reketą? Neypatingai. Paskutinis, kuris „norėjo mane gelbėti“, buvo bene girtas P. Raščius. Sakydavau bijąs Dievo – gali atimt talentą.



    Paskutinieji, kuriuos mačiau stojant,– V. Daunys ir D. Pranckietytė.
   Su Vaidotu gyvenome šalimais ir dažnai pasišnekėdavome. Tikėjosi ką nors gero nuveikti. Senoms demagogijos formoms jau nebuvo vietos. Daina, girdėjau, plyšodama, kai laikai pasikeitė, atsiėmė savo „gulbės insignijas“.
   Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad kam nors kada nors gal bus įdomi šios simbiozės pradžia ir pabaiga. Kas buvo pirmieji rašytojai bolševikai Lietuvoje? Kapsukas ar kokia Tautkaitė?
   Užsiminiau apie jėgą, rašančią mumyse, apie talentą, potenciją, duotybę, tradicinį pašaukimą ir pasiruošimą rašytojo darbui. Raudonieji avingalviai, kurių buvo pilni lietuvių universitetai, mokyklos, sąjungų leidyklos, iš visų šių dalykų gardžiai pasijuokdavo.
   Būti rašytoju ir nepriklausyti komunistų partijai, man regis, reiškė labai daug. Tiesa, paprasti žmonės dažnai jau neskirdavo, kas partinis, kas ne, o dabar – suvisam užmiršo. Visi, kurie gyvenome socializme, oficialiuose žinynuose ir enciklopedijose likome „tarybiniai rašytojai“, bet tai netiesa.


   Kas paaiškėjo amžiaus gale?

   Paaiškėjo, kad stovime prieš liūdną tiesą. Kokių 50 metų rašytojų darbai Lietuvoje nei žinomi, nei vertinami. Didžiuliais tiražais leistos sovietinių klasikų knygos nugrimzdo dievai žino kur! Kas jas perskaitė, kas girdėjo, kas dar atsimena?
   Anksčiau, būdavo, nuvažiuoji į kokį Kauną, tai po literatūros vakaro dešimt moteriškių būtinai paklaus:
– Kaip gyvena mūsų mylimas liaudies rašytojas Juozas Baltušis? Perduokite jam linkėjimus...
   Arba – Petkevičiui...
   Būtinai pažadėdavau perduoti, nors tarp mūsų, kaip pasakytų S. Lozoraitis, „barikados“. Kartais ir perduodavau.
   Dabar tas pačias ponias matau K. Bradūno ar H. Nagio vakaruose. Jos skuba pareikšti esą tai jų mylimiausi poetai... Vargšė Lietuva, nespėjanti pati save vytis!
   Suprantu, kad šiose detalėse esama nuoskaudos jausmo: amžiaus gale visi pasijutome kaip tos žuvys, susemtos į vieną bradinį. Didesnės ir mažesnės, su rausvais ir su pamėlusiais pelekais, bet – pasijuokime iš šios dramos. Būta ir didesnių. Kad ir 1940 ar 1945, kai didžiuma lietuvių poetų turėjo bėgti, verst kailinius. Stipriausi iš jų tą pusšimtį metų kūrė tremty, neturėdami nei pragyvenimo šaltinių, nei kūrybos adresato.
   Mano kartos žmonėms gal belieka suglobti tai, kas sukurta. Jaunesniems – patenkinti savo ambicijas.
Prieš gerus septynetą metų mano kolega toje pačioje Nidoje bičiulių paklaustas, ką jis darytų, jeigu kas nors negailestingai suniekintų jo kūrybą, berods, atsakė, kad po ilgų apmąstymų darytų tą patį. 
   Mano bičiulis dailininkas, niekad nevalantis savo dirbtuvės, sako, po trisdešimt metų kartą nutaręs padaryt tvarką. Bedarydamas rado ir storą pundą rankraščių, visokios perrašytos ir draugų jam dovanotos poezijos. Perskaitęs ir atidavęs sūnui: „Paskaityk, kuo mes jaunystėje domėjomės!“
   Jo galva, niekas iš tų dalykų nepasenę. 
   Tiek tos paguodos: jeigu kas nors įdomu mūsų vaikams, tai anūkams bus dar įdomiau.

| toliau ->
| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000