Sigitas Geda

Poezija ir laikas (tęsinys)

  
Tai, ko aš nežinojau

   Visada gal yra koks nors poeto idealas. Kernavėje kunigavęs ir ten palaidotas Nikodemas Milžinas-Švogžlys mėgo pasakoti, kaip jis sugraudinęs Maironį. Stodamas į kunigų seminariją. Maironis paklausęs, kodėl jis norįs būti kunigu. Jaunas Nikodemas puolęs ant kelių ir bučiuodamas Maironiui ranką, taręs:
   – Noriu skelbti Lietuvos žmonėms jūsų poeziją...
   Maironis vos neapsiverkęs ir labai nuoširdžiai jį palaiminęs.
   Ar įmanoma dabar tokia scena?
   Nebent kaip groteskas, norėjimas kam nors įtikti. Nėra idealo, nes išdulkėjo iš visų galvų idealizmas. Nėra – tai ir nereikia, tačiau bent miglotas provaizdis, bent nuojauta, koks buvo, koks yra ir koks gali būti tikras poetas – gal reikalingas.
   – Mūsų poetas buvo Mačernis, – sakydavo velionė Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, kol mudu su Gediminu Jokimaičiu kalbėdavomės apie visokius niekus. Gediminas dėl to gal širsdavo kiek mažiau, bet aš, turiu prisipažinti, širsdavau. Maždaug – tiek ir težino!
   Paskui man dingtelėjo, kad kiekviena karta, apytikriai gal dešimties metų tarpe gimę, augę, mokęsi ir gyvenę žmonės turi savo poetus. Kokie jie – geri ar blogi, moralūs ar amoralūs, bet jie yra jų. Tai kas, kad jaunesni dėl to nervinasi!
   Šitas jų poetas yra kažkokia jų laiko kvintesencija, jų minčių ir jausmų, jų supratimo apie pasaulį reiškėjas.
Penktoje, regis, klasėje ranka persirašęs iš Putino poezijos viską, kas man patinka (ypač apie margus sakalus), vis klausdavau kartais atklystantį pusbrolį, studijavusį tuo metu meno istoriją: „O koks dabar studentų mėgstamiausias poetas?“ Jis atsakydavo: „Gal Širvys“.
   Ir pirmuosiuose universiteto kursuose į poetus dar žiūrėjau tarsi kokia panelė – šventi, nepasiekiami žmonės!
   Vieną vasarą, ar rudeniop, mokslo metams vos prasidėjus, su kažkuo nubėgom išgerti limonado. Miesto centre, lauke, prie staliuko, kur vienoje pusėje stovėjo generolas Černiachovskis, o kitoje – senas „Palangos“ restoranas. Prie gretimo staliuko kažkokį pigų vynelį traukė Širvys, pilku, seniai skustu veidu, susiglamžęs ir šniukščiojančia nosimi. Tiek tų gyvų idealų.
   Teisi buvo rauplėta, vis pagiriota rusistė mano vaikystės miestely:
   – Rašyk, rašyk! Ištrauks ir tave kada paryčiu Vilniuj iš šiukšlių dėžės girtą...
   Buvo laikai, kai jeseninščina dar garavo Lietuvoje. Jeigu valdžia mums neleidžia rašyti, tai reikia viešai sudeginti savo talentą... – sakydavo ir jaunas Vytautas Bložė.
   Sudeginti – tada reiškė ne ugnyje, o alkoholyje.


   * * *

   Nuo tų laikų – kokių trisdešimt metų skylė... Žmonės, kurie neperėjo per šį kalvaratą, gal lig šiol tebemano: poetai yra tie žmonės, kurie geria ir rašo kažkokius nesuprantamus, niekam nereikalingus daiktus. Apie kokias tiesas, kokį grožį ir meilę, tikėjimą, moralinius įsipareigojimus čia dar gali būti kalba?
   Deja, tie, kur negražiai kalba apie poetus, beveik visad klysta. Eina metai, pasimiršta šitų valkatų, girtuoklių, šventvagių nuodėmės, ir ne vieną iš jų norom nenorom tenka traukti į mokyklines chrestomatijas.
   Esam žmonės, neslepiantys savo silpnumo.
   


    Poezija ir verslas

   Šita aktualija jau beveik anekdotinė, bet problema rimta. Ar Lietuva bus tokia valstybė, kur kultūra, tuo pačiu moralė nieko nereiškia? Jinai, nūdienos Lietuva, deja, tokia. Jeigu kultūra ką nors reiškia, tai tik iš inercijos. Nevartokime čia žodžių „Albanija“ ar „Somalis“, nešmeižkime patys savęs, nes yra ir kita medalio pusė.
   Pavasarį filosofas iš ateivijos – Algis Mickūnas kalbėjo:
   – Jūs gal čia galvojate, kad esam maža tauta. Bet mes esame galvojantys taip pat galingai kaip ir kiti...
Norėčiau čia kur nors prisegti ir kun. Česlovo Kavaliausko žodžius:
   – Nemėgstu poetų, kurie durni yra. Kitas rašo ir galvoja, kad kuo durniau, tuo geriau...
   Man atrodo, kad galingas galvojimas kyla iš didelių pergyvenimų. Filosofai ir poetai yra to paties galo, ir man sunku patikėti, kad vidury Europos, kaip mėgstame savo gyvenvietes vadinti, nesurastume bendros kalbos su verslininkais. Nebent durni poetai leistųs į ginčus su tokiais pat durnais verslininkais... Verslininkų ideologas – filosofas A. Degutis, klausiamas, ar poetas, girioje maitinęsis grybais ir uogomis ir parašęs poemą, yra verslininkas, nesutrikęs atsakė: „Taip“. Atsakymas pribloškė brolius. Mano galva, viską galima versti atvirkščiai ir – netgi ši striuka dialogo nuotrupa pasirodys turinti poezijos! Taip, taip, poezijos, nes verslas, kurio žmogus imasi pilnas aistros ir pasiutimo, yra poezija.
   Nėra tokios kryžkelės, kur anksčiau ar vėliau nesusitiktų žmonės – kunigai, kariškiai, lenktynininkai, poetai. 1988 metų rudenį daug verslininkų buvau sutikęs Amerikoje. Vyresnių ir jaunesnių. Man tai buvo visai naujas pasaulis. Ką aš pažinojau Lietuvoje? Tą patį, ką ir jūs. Šiek tiek kaimiečių, šiek tiek miestiečių, šiek tiek inteligentų, šiek tiek kriminalistų...
   Ilgiuosi tų žmonių. Autentiška jų patirtis yra lobis menininkui, o ydos yra visur.
   Bet ką čia Amerika! Ir Lietuvoje esama žmonių, spėjusių šiek tiek praturtėti, kuriems norisi kažko kito. Ne vien pinigų. Mus slegia mūsų neturtas, juos dažnai – pinigai, aistra, suryjanti visa kita.
Manote, kad Lietuvoje neatsiras tokių žmonių, kaip Vileišiai ar Vailokaičiai?
   Apie Vailokaičius. Vieną vasarą aplankėme Sintautų kapines, kur palaidotas P. Vaičaitis. Įstrigo toks vaizdas: labai gražūs marmuriniai angelai, žalumoje skęstantis Vailokaičių tėvų kapas. Tuos angelus plaunanti moteriškė prisipažino, kad giminės iš Amerikos kasmet atsiunčia tiek ir tiek pinigų priežiūrai... Nepaisant, kad sovietmetis, kad negalima, kad sekama...
   Iš istorijos žinojau tik Vailokaičius – išnaudotojus, siurbėles, išdavikus. Beje, tarybų valdžia jų rūmuose 1940 įkurdino rašytojus...
   Ar tie žmonės nemylėjo savo tėvų žemės?
   Ar Petras Cvirka su Antanu Venclova, atsidrėbę už jų stalų, nepardavinėjo Lietuvos?

1993 m. 

| atgal |
| turinys |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000