Sigitas Parulskis

Apie grybavimo magiją

Kalba, pasakyta įteikiant premiją

   Pastaruoju metu ėmęs atidžiau stebėti save – grybautoją – kaip tam tikrą objektą, padariau keletą išvadų, kuriomis ir noriu dabar pasidalinti. 
   Jau seniai žinoma tiesa, kad žvejoti, medžioti yra daug įdomiau nei darinėti sugautą laimikį ar mėsinėti skerdieną. O valgyti tai, ką esi sugavęs ar nušovęs, apskritai yra banalus, estetiniams jausmams svetimas aktas. Matyt, čia reiktų išskirti aukštesniojo ir žemesniojo pasaulio sąvokas: medžioklio (kario) aistra yra kur kas tauresnė nei gastronominių poreikių tenkinimas, priklausąs „apačios“ sferai. 
   Grybavimą – kaip žūklę ir medžioklę – taip pat reiktų suskirstyti į keletą jam būdingų etapų ar fazių. Nekalbėsiu apie pasirengimą išvykai į mišką ir apie kelionę, nes tai dar pakankamai abstrakčios sąvokos. 
   Tik įžengus į mišką arba į tą vietą, kur jau galima rasti, prasideda didžioji aistrų misterija. Pradėkime tikėjimu. Eidamas su kraitele vienoje rankoje ir su peiliu kitoje, būtinai tikiesi rasti. Dar nelabai žinai, kas tai galėtų būti (kokia grybo rūšis, be to, visuomet rusena viltis aptikti pakaruoklį ar bent jau kokią žmogaus, žvėries kūno detalę), tačiau be tikėjimo į grybautojo kelią neverta nė žengti. 
   Kita fazė paprastai būna kiek ankstyvas nusivylimas (arba kol kas nieko tokio nerandi, 
t. y. rastų grybų kiekis ir rūšis neadekvati buvusio tikėjimo intensyvumui, arba dar blogiau, – visai nieko nerandi). Po to reiktų išskirti kitą grybavimo misterijos etapą, kurį sudaro net trys sudėtinės dalys: pastebėjimas, realizavimas (išrovimas) ir reakcija į tai, kas ką tik įvyko. Pastebėjimas, be abejo, yra didžiausio emocinio ir intelektinio intensyvumo aktas. Pastebėtas grybas (ypač jeigu tai tikrasis baravykas) visuomet idealizuojamas, t.y. matomas daug didesnis ir gražesnis (kaip ir pirmoji meilė), nei iš tikrųjų yra. Akimirksniu jis net gali pasirodyti esąs būtent tas, dėl kurio čia apskritai ateita. Antroji šio etapo dalis (rovimas) yra taip pat gana intensyvi refleksų veiklos atžvilgiu, tačiau apie ją sunku ką nors daugiau pasakyti, nes realizavimas (rovimas) vyksta savotiškoje transo būsenoje, judesiai, nors fiziologiškai tikslūs, tačiau menkai koordinuojami intelekto, – čia turimas omenyje toks faktas, kad beveik visados užmirštamas rankoje stirksantis peilis, ir grybas išvelėjamas žaibišku nekantrios rankos judesiu. Trečioji šio etapo dalis taip pat nevienalytės struktūros. Tai tam tikras jausmų, emocijų ir racionalių vertinimų mišinys. Buvęs jaudulys greit atslūgsta, nes baravykas pasirodo esąs visai ne tas, jau nekalbant apie pastebėjimo metu matytą grožį. 


O kai paaiškėja, kad grybas dar ir nekokybiškas (sukirmijęs), tuomet apskritai nebeaišku, kas čia įvyko, dėl ko buvo jaudintasi ir t.t. Tiesa, net jei baravykas didelis, stangrus ir sveikas, vos patekęs į krepšį jis staiga netenka prieš tai turėto sakralumo, iš natūralios aplinkos (samanos, eglutės, nukritę berželių lapai) perkeltas į dirbtinę (kraitelę, polietileno maišelį) jis įgauna banalaus maisto statusą. Tai kartojasi daug sykių, tik, žinoma, laiko trukmė turi įtakos išgyvenimo intensyvumui ir stiprumui. Kuo toliau, tuo silpnesni refleksai ir juos lydinčios refleksijos. Kol pagaliau ateina metas pasitraukti, išeiti iš miško, iš tos tikimybių kupinos erdvės, ir tuomet grybavimo misterija pasibaigia taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjusi. Tik vakare užsimerkus akyse dar mirguliuoja samanų kontūrai, lapų blausūs vitražai ir kažkas, ko verta dar sykį ieškoti. 
   Jeigu mėginčiau ką nors pasakyti apie poezijos ir premijų santykį, reiktų šį tekstą skaityti iš pradžios.


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000