Tomas Venclova

Poezija turi kalbėti pati

   Pasinaudodama proga, „7 meno dienų“ redakcija, talkinama Kęstučio Nastopkos, užkalbino Tomą Venclovą, grįžusį iš poetinio Druskininkų rudens, kur buvo diskutuojama apie intelektualumą literatūroje
   Tomas Venclova: Sąvoka poezijos intelektualumas man yra šiek tiek svetima. Aš nelinkęs poezijos įvertinti psichologijos terminais. Bandžiau pasukti pokalbį kiek kita linkme, pradėjau nuo to, kad priminiau man artimą ir priimtiną Jakobsono teoriją apie komunikacijos aktą ir jo funkcijas. Kiekviename komunikacijos akte, pasak Jakobsono, galima išskirti šešis elementus. Pirmiausia – adresantas, kuris kalba, antra – adresatas, kuriam yra kalbama (beje, adresantais ir adresatais gali būti ne tik žmonės, tai gali būti nacionalinės kultūros arba tos pačios kultūros skirtingi etapai). Yra kodas – kalba, pagal kurios dėsnius komunikatas organizuotas. Yra kontekstas, toji tikrovė (žinoma, „tikrovė“ yra ginčytina sąvoka), kuri supa komunikatą. Yra kontaktas tarp adresanto ir adresato. (Čia kraštutinis atvejis yra papūgų kalba. Kai papūga komunikuoja su žmogum, lieka tik kontaktas, kitos komunikacijos funkcijos išnyksta). Pagaliau yra pats komunikatas. Poetinė kalbos funkcija išryškėja, kai komunikatas atsikreipia į save patį. Mes domimės nebe adresantu, adresatu, o pačiu komunikatu, semantinėmis ir kitokiomis teksto elementų sąšaukomis.
   Poetinė funkcija visada pasirenka sau partnerį. Kraštutinis atvejis – jei lieka tik poetinė funkcija – tai nesąvokinė kalba. Jei orientuojamasi į adresantą, tai romantinė poezija plačiąja prasme, kai išreiški save, savo pasąmonės archetipus ir t. t. Gali stengtis paveikti adresatą, t. y. minią, klasę ar tiesiog kitą žmogų, auditoriją. Jei poetinė funkcija pasirenka šį partnerį, tai – didaktinė, agitacinė arba moralistinė poezija (tokia kaip Kavafio, Miloszo ar Szymborskos). Lietuvių poezijoje tai atitiktų Poškos, Stanevičiaus liniją. Gali studijuoti kalbą, gali sau eksperimentuoti, analizuoti kodą. Tai Chlebnikovas ar mūsų Pranas Morkūnas. Gali pasirinkti dar vieną funkcinį partnerį – tave domina kontekstas, kitaip sakant, tikrovė. Tai Donelaičio „Metai“ ar kokia nors kita poema apie visuomenę bei jos ydas (nuo „Eugenijaus Onegino“ iki T. Tilvyčio „Dičiaus“),arba Lee Masterso epitafijų rinkinys. Gali orientuotis pirmiausia į kontaktą: tai tokie atvejai kaip Bulatas Okudžava arba pas mus – Paulius Širvys. Bet kad kitos funkcijos galėtų deramai reikštis, turi tobulai veikti poetinė kalbos funkcija. Užtat vietoj intelektualumo termino pasirinkčiau disciplinuotumą, tai yra santūrumą, savęs kontroliavimą. Kad kiekvienas eilėraščio lygmuo, elementas siektų vieno tikslo, kryptų į vieną taikinį arba į kelis artimus.
   Visada bus ir visada reikalinga spontaniškoji arba išcentrinė poezija, bet spontaniškumas, ko gero, dažniau atveria duris klišėms, primityvizmui ar net grafomanijai. Žinoma, disciplinuotoji poezija irgi išsigimsta – akademistinės grafomanijos yra buvę tiek ir tiek. Visi ją pažįstame iš sovietinio laikotarpio ir net iš ankstesnio. Bet dabar manding labiau gresia spontaniškumo kultas, nes spontaniškai rašyti vis dėlto lengviau. Disciplinuota poezija – amatas. Kaip viduramžių cechuose, ir tai anaiptol nėra blogai. Yra palyginimas (ne mano sugalvotas): iracionalusis, spontaniškas momentas poezijoje yra motoras, o disciplina, įcentrinis momentas – vairas. Mašina be motoro nepajudės iš vietos, bet be vairo labai greitai atsidurs griovyje.
   Druskininkuose ta proga papasakojau anekdotą: „Įsilinksminęs pilietis dėsto savo nakties nuotykius. Girdi, išeinu iš baro ir sėdu į automobilį, bet automobilis kažkoks keistas: nėra vairo, nėra motoro, kėbulo ir ratų taip pat nėra, tik stovi kažkoks tipas ir daužo man snukį“.
   Deja, dažnai mūsų poezija, ir ne tik mūsų, atsiduria tokioje situacijoje, kai nėra nei vairo, nei motoro, nei kėbulo, nei ratų – lieka tik šoko elementas. To reikėtų vengti. Grafomaniją reikėtų vadinti savo vardu. Žinoma, aš pats nesiryžtu tai daryti, nes mūsų rašytojai, ypač poetai, yra patologiškai užgaulūs. Be to, aiškintis, kas grafomanija, kas ne, yra ne poetų, o kritikų uždavinys. 



   Neblogas grafomanijos kriterijos yra korektūros klaidos. Geroje poezijoje korektūros klaida turi tuoj pat kristi į akį, nes ji iš esmės keičia semantiką arba ritmiką, eilėraštis tuoj pat kažką praranda. Bijau, kad mūsų dabartinėje poezijoje korektūros klaidų niekas dažniausiai nepastebi. Taip pat blogai yra tai, jei gali lengvai pakeisti žodį ir niekas to nepastebi.
   Vienas žinomas poetas neseniai spaudoje skundėsi – tarybinė cenzūra jam vietoje žodžio „angelas“ liepusi visur įdėti „augalas“. Bijau, kad niekas to nepastebėjo. Jeigu būtų įdėtas žodis „gaivalas“ arba „ėglis“, taip pat nebūtų niekas pastebėjęs. Kai taip lengvai gali pakeisti angelą kuo nors kitu, kyla klausimas, ar angelas ten buvo reikalingas. Nekalbu jau apie savigarbos elementą: jei cenzūra liepia pakeisti angelą kuo nors kitu, galima būtų užsispirti ir eilėraščio nespausdinti (taip savo metu elgėsi Ana Achmatova).
Druskininkuose sakiau ir gana banalų dalyką – intelektualumas poezijoje yra užnugaris, kuris neturi būti specialiai demonstruojamas. Neverta dauginti filosofinių ar mitologinių terminų. Man niekada nebuvo prie širdies E. Mieželaičio poezija, vadinama intelektualia. Intelektualumas ten buvo specialiai demonstruojamas ir tikru biografiniu užnugariu neparemtas.
   Dar banali, bet dažnai užmirštama idėja: reikia perskaityti ir gerai pažinti klasikus – ir pasaulinius, ir savo. A. a. Henrikas Nagys, su kuriuo mes toli gražu ne visada sutardavome, yra pasakęs: „Jūs čia visi filosofuojate, o kas iš jūsų mintinai moka Dionizą Pošką?“ Ir teisingai pasakė. Sakoma, kad poezija virto marginaline kultūros dalimi (o ji, deja, dabar yra tokia), kai gimnazijose nustojo dėstyti lotynų ir graikų kalbas. Lotynų ir graikų klasikai suteikia poetinį impulsą visam gyvenimui. Džiaugiuosi, kad man juos teko skaityti originalo kalbomis, nes tų kalbų Vilniaus universitete buvau pramokęs. Josifas Brodskis, kuris niekada nesimokė universitete, klasikinių kalbų, bent lotynų, pramoko Vakaruose. Pagal antikinius klasikus jis visada tikrino savo poeziją. 
   Reikia mokėti bent dvi tris kalbas, ir labai pravartu iš jų kiek galima daugiau versti. Be to, reikia būtinai nusimanyti ir apie kažką, kas nėra literatūra. Tebūnie tai biologija, matematika, medicina. Jeigu verdi vien tik poezijos syvuose, to truputį per mažai. Ir pagaliau reikia bent minimalaus biografinio, moralinio padorumo. Buvo lietuvių literatūroje žmogus – dabar jo nebėra gyvo, – kuris tikrai mokėjo kalbas ir puikiai nusimanė apie antikinius klasikus. Bet biografinio padorumo jam aiškiai stigo. Gal todėl jis nesuvaidino poezijoje praktiškai jokio vaidmens, kurį, beje, suvaidino jo bičiulis Henrikas Radauskas: šis turėjo visus minėtus bruožus ir dar moralinio padorumo.


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000