Vytautas P. Bložė

Pamišėlių laivas

   Turiu kažkur savo archyve iš Alfonso Nykos-Niliūno beveik prieš dešimt metų gautą laišką, kur jis Druskininkus maloniai kvalifikuoja lietuvių poetų sostine. Negana to, dar (turbūt ne be romantiškos Ad. Mickevičiaus Lietuvos ilgesio) Poetas šiam gamtos kampeliui nepašykšti barokinių lakios savo plunksnos ornamentų: užuominų į Svitezietę ir į lyrikams teįžengiamas girias. Mes, kažkada (nykiais 1975) į šį kraštą atsibastę, vad. Druskininkų poetai (Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis ir aš), visa tai, tą laišką, aišku, priėmėm kaip tėvynės ilgesio padiktuotą gražią Nykos kurtuaziją, padrąsinantį patapšnojimą mums, tada kiek jaunesniems, per petį.
   Tačiau, jei rimtai, tai faktas lieka faktu: jau keli dešimtmečiai šilto poetinio lietučio debesėliai, driekdamiesi per aitrų kraštovaizdį tolydžio krypsta Pietų Lietuvos link ir vis dažniau prozodijos žaibų krapylais šlaksto žalią Dzūkijos kampelį.
Juoba kad Nyka turbūt turėjo galvoj ir tai, kad vos mostelėjęs į šiaurvakarius nuo čia, atsiduri į Sigito Gedos gimtuosius Paterius, o net ir žymiai arčiau: prie Liškiavos vienuolyno ir pilies griuvėsių. O juk tas pats nenuorama Sigitas ir įsteigė (1985) alternatyvią (tuometinei valstybinei) Jotvingių premiją.
   Tačiau gal turėčiau tą visą oraciją pradėti nuo ankstėliau, t.y. nuo „Kornelijaus salono“? Šitaip, truputį ironizuojant, būdavo vadinamas mūsų sugužėjimas į svetingus Platelių namus, į Ratnyčią. Žiūrėk, jau ir savaitgalis, jau ir skambutis: gal ateisit, atvažiavo, tarkim, Donatas su Laurynu ir Mykoliuku. Arba: susitinkam, yra Landsbergių Vytukas, L. Jakimavičius, D. Kuolys, V. Gasiliūnas (tada dar studentai); arba: vieši Almis Grybauskas; arba: garsūs svečiai (literatai) iš užjūrmario, visą dieną ieškom jūsų; arba: ateikit kartu su (rodos, pas jus svečiuojasi) Aleksiu Churginu, jis netingi pamokslauti, pasiklausysim; arba: Antanas Dambrauskas pas mane, užsukit, nori jus matyt. Ir t.t., ir t.t.


   Kas būdinga Kornelijaus salonėliui (o ir šių eilučių autoriaus standartbučiui)? Ogi (neįtikėtina!) kad čia, jaukiam ratelyje, ne itin dažnai būdavo skaitoma savo kūryba, greičiau, kad retai. Dažniau šiaip pasėdima, pasiplepama, narstant ir svarstant ryškesnes ir triukšmingesnes knygas, publikacijas, nuodingesnes recenzijas, vad. daužymus, tiriant ir tikrinant gyvųjų mūsų literatūros paminklų lyginamąjį svorį (kiek sveria jų kūnų išstumtas vanduo).
   Gal nejučiom, nesąmoningai taip ir susiklostė: ne tiek kitus maloninti savo kūryba, kiek įsiklausyt, pasitart, įvertint. Įpratimas – antras prigimimas. Kas ir tęsiama dabar jau kasmet rudenėjančiuose Druskininkuose: pati svarbiausia šio projekto dalis – referatai, diskusijos (Rudenys tuo ir skiriasi nuo pavasarių). Na, nepamirštant ir mūsų, eiliakalių, silpnybių: nenumaldomo troškimo blykstelėti prieš publiką. 
   Šiaip ar taip, Kornelijaus salonas praaugo savo gatvelės pavėsį. Išėjo iš namų, tapo ne vien Lietuvoje pripažintu poetinio tvano renginiu. Įgavo ir tarpvalstybinį ypą. 
   O kad taip, kad taip, pagalvoji, kaip tas rusų dziedukas su boba prie suskilusios geldos: kad taip jau ne vien Lietuvos poetų sostinė, o... Na kaip? Lyg ir iš Branto ar Boscho? „Pamišėlių laivas“? Ne ne! Arthur Rimbaud: „Girta gelda“. 

1999. II-V.


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000