Vytautas Rubavičius

Atožvalga

   Šiuo metu sumažėjo rašytojų kūrybinis aktyvumas: retos dabar naujų literatūros kūrinių publikacijos. Literatūrinių leidinių redakcijose net stoka poezijos. Tai kultūros keitimosi, sakyčiau, virsmo metas. Rašytojai mąsto, daugiau ar mažiau sąmoningai, apie tai, kas padaryta, kokia nuveikto darbo vertė. Ne itin sąmoningą mąstymą pailiustruotų tam tikras vidinis nustėrimas, kai viskas suvienodėja ir praranda reikšmę, arba išorinis karštligiškas aktyvumas, kai bandoma išvengti akistatos ar su kai kuriais savo kūrybinio gyvenimo momentais, ar su atsiveriančia bauginančios laisvės perspektyva, irstant seniai susiklosčiusiems ryšiams. Dabarties dienos metė istorinę šviesą į mūsų visų gyvenimą. Virsdami istorijos dalyviais, istorijos kūrėjais, mes aiškiai pamatėme ir tokią neseną gyvenimo tuštumą, kurią ir ideologiškai, ir kūrybiškai buvo bandoma pateisinti ir subūtinti. Vienas svarbiausių kūrėjus kankinančių klausimų yra išsiaiškinti, kaip ir kiek pati kūrybos intencija buvo paveikta vadinamojo socialinio užsakymo ideologijos, įvairių neformuluotų, tačiau kiekvienam suvokiamų būtinų schemų. Gana lengva yra kalbėti apie mums primestas mąstymo formas, ideologines schemas, vadinamojo socialistinio realizmo principus, leninizmą, klasių kovą, kūrybos liaudiškumą ir t.t. kaip apie tam tikras problemas ar dalykus. Bet juk visi šie dalykai siejosi į daugiamatį normatyvinį tinklą, savaip struktūrinantį žmogaus mąstymą, persmelkiantį visą jo sąmonę. Juk sąmonėje nėra atskirų dalių: ji visada yra visa. Todėl ir pasirodydavo nuoširdžiai parašytų tinkamų kūrinių, todėl kai kurie rašytojai gal jau niekad nesugebės savireflekcija „išvalyti“ savo sąmonės. Tačiau daug sunkiau yra bent jau sau išsiaiškinti, kaip tokia iškreipta, nelaisva kūrybinė intencija virto kūriniais ir kiek tuose kūriniuose įsitvirtino laisvos kūrybos, kūrybinės laisvės. 
   Poezijos populiarumas pastaruosius du dešimtmečius, mano manymu, buvo susijęs su labiau jaučiama laisvos kūrybos, laisvo mąstymo dvasia. Išskirčiau keletą aspektų. Mūsų totaliai ideologizuotame gyvenime, kada kai kas, sapne gavęs griežtą partinį papeikimą, pabusdavo išpiltas prakaito, poezija įvairiais būdais primygtinai plėtė ir gynė savąją laisvės sferą. Pirmiausia buvo ieškoma metaforinės išraiškos priemonių, aliuzijų, kurias eilėraštyje buvo lengviau užšifruoti, nes poezijai iš tradicijos pripažįstamas ne visiems suprantamo meno statusas. Jau pats nesuprantamo meno kūrimas buvo didelė ideologinė nuodėmė, ir tokie kūriniai net nesuprantančios publikos buvo suvokiami kaip pasipriešinimo ženklai. Svarbu būdavo išspausdinti, o publikai – pamatyti. Kritika tai stengėsi įstatyti į eksperimentinės, lingvistinės poezijos sąvokų dėžutę, nors jokios tikrąja to žodžio prasme lingvistinės poezijos Lietuvoje ir nebuvo sukurta. Gal keletas pokštų. Kita vertus, kritikos nutylimos (didžiausias modernizmo pavyzdys, ir Vakarų poezijos etalonas daugeliui buvo ir net gal iki šiol yra 
G. Apolineras), o publikos gerai nujaučiamos lietuvių poezijos sąsajos su Vakarų poezija – paminėsiu tą patį Gijomą Apolinerą, Tomą Sternsą Eliotą, Dilaną Tomą, Anri Mišo, Johanesą Bobrovskį – poezijai teikė laisvesnio kultūrinio bendravimo žavesį ir buvo suvokiamos kaip vidinė opozicija tarybinei poezijai bei jos pasekėjams Lietuvoje. Politinio deideologizavimo tendencija išreiškė antiideologinę nuostatą. Prisiminkime, koks, sakyčiau, laisvas džiaugsmas buvo apėmęs daugelį skaitant Sigito Gedos „26 giesmes“ ar „Paskyrimus Vijonui“, vėliau Vytauto Bložės knygas. Nepaprastai didelę reikšmę turėjo poetų sąmoningas „posūkis“ į kalbą, kalboje išsaugotas nacionalinio pasaulėvaizdžio, mitologijos nuotrupas, bandymas poezija prikelti tai, kas gimta.



Čia aiški takoskyra nuo tarybinės poezijos, kadangi, viena, tarybinė poezija yra iš esmės ideologinių klišių darinys, ir kalba ten negali būti suvokiama ontologiškai, kaip tautos būties stichija, gimtojo pasaulio iškalbėjimo galimybė, o tik kaip įtikinimo ar idėjinio iliustravimo priemonė; antra, buvo „daromas naujas tarybinis žmogus ir tarybinės poetinės kalbos šaknys negalėjo turėti nacionalinio atspalvio – tos šaknys glūdėjo nenacionalinėje ideologijoje, o ji privalėjo padėti atmirti nacionalinėms kalboms ir jas pakeisti ideologiškai suklišinta rusų kalba, kurios ryšys su nacionaline rusų kalba būtų buvęs (ir kai kur jau buvo) tik formalus. (Tarybine poezija aš vadinu ideologinę poeziją, kuriai Lietuvoje atstovavo A. Jonynas, V. Grybas, J. Macevičius ir daug kitų, o duoklę atidavė dar daugiau.) Padarysiu vieną išvadą: poezijoje buvo ryški antiideologinė nuostata, šią nuostatą gana gerai suvokdavo skaitytojai, dėl to jų buvo labai daug, nes tokie eilėraščiai tiesiog palaikė jų tautinę būtį. Antra išvada: ta poezija, kurią galima pavadinti netarybine tarybinio meto lietuvių poezija, buvo rašoma sąmoningai nusistačius prieš socialistinę ideologiją, kiekvienas poetas jautėsi savotiškai kovojąs su sistema. Dėl to ir prasminis poezijos suvokimo kontekstas apibūdintinas šituo kovos lauku. Šiandien ideologinis priešas išnyko, labai regimai susitraukė, sunyko visuomeninės eilėraščių prasmės ir sykiu labai sumažėjo poezijos skaitytojų, nes daugumai kaip tik tos prasmės buvo aktualios. O žmonių, kurie mėgtų poeziją kaip meną ir būtų pasirengę eilėraštyje suvokti poetinę prasmę, nėra daug nei kitose šalyse, nei pas mus. Tad keičiasi ir pats poezijos kūrimo prasmės išgyvenimas: jis siaurėja ir sykiu gilėja, labiau krypsta į poezijos esmę, o ne į jos reikšmę. Čia reikia vėlgi tam tikro persiorientavimo. Anksčiau poetinės priemonės galėjo turėti daug tikslų: šokiruoti visuomenę, parodyti ryšį su „buržuazine“ tradicija, alegoriškai pajuokti kokią ideologemą, neretai ir visas eilėraštis buvo tik vienos kurios priemonės ar žodžio (tarkim, angelas, Dievas) ramstis, o dabar visos priemonės turi būti vartojamos tik meniškai tikslingai. Suprantama, nepriklausomos valstybės kūrimo ideologija taip pat teiks savų išorinių prasminių laukų, o po kurio laiko, tikėkimės, menininkai, ypač poetai, nusistatys prieš sočią buržuazinę lietuvių visuomenę, tačiau dabar poezijos kūrimo intencijos pobūdis keičiasi, ji vis labiau ribojasi meno sfera. Taikomosios poezijos srautas šiuo metu didžiulis, tačiau, mano galva, ji nepretenduoja užimti profesionaliosios poezijos vietą. Profesionaliosios ir taikomosios poezijos ribos bluks, nes profesionalioji poezija traukiasi iš visuomeninio reikšmingumo lauko, kurį užima taikomoji, tačiau principinis skirtumas gal net didės ir bus geriau jaučiamas. Aišku, šiuo metu turi rastis ir profesionaliosios eksportinės poezijos, kuri būtų rašoma atsižvelgiant į numatomą eksporto regioną. 
   Poetų dabar laukia daug sunkesnis kelias į save. Postūmių parašyti eilėraštį yra daugybė: kelionės, susitikimai, knygos, apskritai koks nors įvykis ar reiškinys. Bet atidžiau įsižiūrėjus į save ryškėja, jog nėra jau tiek daug temų-vaizdinių, kurie nuolatos kankinamai budi sąmonės gelmėse ir kuriems teikiama kūrybinė energija. Rašyti galima daug ir gana profesionaliai, tačiau yra eilėraščių, kurie atsiranda tikrai, kurie yra savotiškas proveržis, kurie ne tik ką nors sako, bet ir padeda būti poetui, yra jam poetinis įvykis, kitaip tariant, eilėraštis leidžia poeto buvimui įvykti poetiškai. Dabar jau metas ne priešinantis atsiriboti ir išsisaugoti, o sąmoningai užsidaryti kūrybai.


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000