Dalia Bozytė

Neryškus portretas su peizažu

Šilta. 
Žalias pievelės šilkas. 
Baltas Marilės šalikas. 
Ten, už tilto, 
rūko šleifas iš lėto kylantis –
Litwo...

Dievo pašvęstas
šitas paveikslas, kurį nešu
savo vyzdžiuose
didesnę pusę gyvenimo, 
apreiškiu mokantiems ir nemokantiems
rašto. 
Vienatvėj su juo kalbuosi. 
Siūlau moterims, dvelkiančioms tuberozomis, 
ir vyrams, diriantiems avį. 

Svetimų vieškelių dulkės išgraužė
mano akis. 
„Eikš, vaikel, sukalbėk rožinį...“
Tuoj, motule!

Uogos medyje
dar ne juodos, bet jau ne raudonos. 
Laimingi, kurie šioje žemėje
gali gerti iš šulinio ir valgyti vyšnių. 
Neturiu nieko, bet turiu per daug
šiam gyvenimui. 

 
Mano krūtinėje sūkuriuoja giesmė, 
trunkanti iki prašvintant,
ir moteris mano dešinėje
puikesnė už sužeistą žvaigždę. 

Kowno ir Wilno –
kaip tai būtų žemaitiškai? 
Tie pusiau prūsai, 
lietuviškai
reiktų kautis ir viltis. 
Vėlu –
mirtis karaliauja many, 
atimdama buvimą ir balsą. 

Vėlek lieku mažutėlis: 
andai pro langą
matosi kelias – pareina, 
pargrįžta kažkas nuo Seinų, 
ar netgi nuo Varšuvos –
padėkdie, lauke dirbantiems!
Parneša blogą naujieną. 

Ruduo. Rundantys lapai
toli nuo tėvynės
limpa prie kryžiaus, 
užkloja užrašą: 
ADAM MICKIEWICZ




| atgal |
 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000