Darius Šimonis

* * *

Grūstis prie senato salės: 
tik poliarinės lapės
taip moka nujausti
sklindančią požemių šviesą. 

– Kur tu, mieloji Ketchen, 
noriu tau tučtuojau duoti pačiupinėti
magistro laurus, 
per kuriuos nuplikau. 

– Aš tau atnešiau dvilypę giliukų kekę –
ją bailiai lyžtelėjo gluodenas, 
susimąstęs apie lazdyno uogas. 

– Ar matai tuos gramatikus
prie Germanijos vandenų:
vienas jų – aš, kitą geniai išskaptavo
ant suolų auditorijoj. 

– Ar užuodi, gailestingoji Ketchen, 
balzamą ant mano pirštų –
tai pelėsiai inkunabulų rūsiuose. 
Jais svaiginuos įvairiomis progomis. 

– Maistą sugromuluoju
skirtingais kalbos padarais. 
Alveolių troškulį malšinu
keisčiausiomis likvidinėmis balsėmis. 

 
– Jei tyliu ir rūkau, 
susigarankščiavęs į kedro kankorėžį –
tai koridoriaus galo kampe ar kišenėj
jau mėtos kokia grakšti hipotezė. 
– Kartais nubudęs verkiu –
tai sapnuose kiaurai smilkinį
prasikalė mirusios kalbos
augmentas. 

– Viską, ką iš tikro žinau, 
galėčiau užrašyti
ant vieno čiobrelio
lapo. 

Bet to nedarau – o kam –
kam tas mokslas, virstantis pelenu, 
jei negali atgaivint
Aistmarėj nuskendusių luotų. 

Baisus yra supratimas gramatikos:
darkantys ritmą enklitikai
idealiai sutampa su pačiom liūdniausiom 
sinoptikų pranašystėmis.





| atgal |
 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000