Henrikas Nagys

Rugsėjo elegija

Netikėjom nei vienu žodžiu – žydi upėj akmuo –
o kalbėjome visą naktį, kol atėjo ruduo
ir ūkanom uždengė sodą – kiekvienas skiemuo 
dar aidi žolėj vakarykštėj ir krenta vanduo
į slėnį ir nuneša tavo ir mano veidą. 

Žinojome – laimės nėra: tirpsta sniego balandžiai. 
O abu pražiūrėjom akis, kol atėjo ruduo
ir sutrupino tinklą stiklinį – už jo tebesklando
erškėčiuose paukščių šešėliai ir krenta vanduo
į slėnį ir nuneša tavo ir mano vardą. 

Žinojom – diena trumpa. Tik naktis begalinė. 
O gyvenome lyg nemirtingi, kol atėjo ruduo
ir sudegino pasakų miestą – karietą auksinę
užklojo pilki pelenai ir krenta vanduo
į slėnį, nunešdamas tavo ir mano žodžius. 

Dabar tikime žodžiu kiekvienu – sutrupėjo akmuo –
tavo veidą pamečiau, plaukus, akis, nes atėjo ruduo
ir ūkanom uždengė viską – kiekvienas skiemuo
dar aidi žolėj vakarykštėj ir gailiai aidi vanduo, 
plaudamas šaltą ir tuščią slėnį.

 
Kelionė naktin

Svetimšalis ranką padėjo ant tavo peties
vėsų, vėlyvą vakarą seno uostamiesčio smuklėj. 
Tekėjo geltonas smėlis ir vynas iš vieno indo
į kitą stiklinį indą plonyte srove. 

Verkė girtas žmogus, ant purvino stalo padėjęs
mėlynas plaštakas. Bėgo nervinga reklamų šviesa
per drėgną jo veidą, kai aukštas svetimšalis palietė
mano pavargusio draugo petį balta ranka. 

Mirė poetai smuklėse dar prieš Villon ir Poe, 
apsvaigę nuo žalio absento ir prasto vyno, 
uosto žibintų žėrėjimo ir nuo riksmų laivų, 
paliekančių juodą krantinę saulėtai kelionei. 

Žaidė jauni žirgai jų sapnuose, ganykloj bekraštėj...
šoko taškuotos forelės vaikystės kriokly kristaliniam
upėm į aukštumas neršti ir mirti... rinko šešėlius
lėtų debesų išblyškę berniukai nuo šilto smėlio...

Svetimšalis ranką padėjo ant tavo peties. 
Šešėlių svarstyklės virpa skausmingoj lygsvaroj. 
Stikliniame kūgyje smėlio srovė greitėja ir senka. 
Vienintelė gatvė akla ir veda į tuščią krantinę.



| atgal |
 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000