Irena Bitinaitė

Žalčio sūnui

Žalčio moterie
buvai sutverta nuodėmei
pirmiau nei pasaulis –
kai ėjai tyrąja upelio vaga
paskui čiurlenimą
apakinta savo skaistybės 
ir grožio

tavo kojomis slysta
vėsus ir stangrus vandens kūnas
taip manei taip norėjai tikėt
o išties – melavai ir alpai
tuo geismu užtvindyt pasaulį
begalinių erdvių ir žvaigždynų
vienatvę
nuskandint vandenų gelmėse
Amžinybės akivaizdoj

taip buvai padauginta –
į tūkstantį saulių
virš užmaršties išdidžių piramidžių
nuodėmei nepažįstant mirties
laikui stringant
Visatos sprogimo sekundėj
ir aidui jo dūžtant varpinių bokštuos –
kūrinijų valdovas iš marių ateina
sūnum Žalčio ir moteries


* * *

sulinkau
per pačią skaudžiausią
labiausiai perregimą –
dienos-nakties liniją
todėl prašau
uždegti visas šviesas
žvakes ir žibintus
arba
meldžiu užtemdyti langus
mėnulį žaltvyksles ir 
jonvabalius –
nebepajėgiu tvert
ne mane čia reikėjo sugaut
šitais demonų spąstais
aš netyčia
pro šalį ėjau
ir visai nenorėjau
sužinoti daugiau
nei žinau
(nieko nežinau) 
aš tik uogų parnešti ėjau
tų kur prie miško

 
In Memoriam

iš begalybės
išimti veidrodžius
rėmai telieka
dienų atvaizdams
paveikslų galerijos
ilgais koridoriais
aš praeisiu
savo metus
neskubėdama, –
prieš akis –
visa amžinybė –
sukt ir sukt ratus
apie nugyventas vietas –
dykumas
neužgyventas
irgi dykumas –
taip gandras ieško
pernykščio lizdo
ne lizdo –
atvynioja atmintį
lig kamuolinio žaibo
Liepos viršūnėn





| atgal |
 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000