Julija Jekentaitė
Karūnuota liepa
Saulės laikrodis leidžias,
trumpėja už lango
žemė skleidžia kvapus:
kas apglėbs jos išvargusį kūną?
Suteikę jai syvų gyvybės,
pažinimo ragausime vaisiaus,
akimis
nesuprasim, kodėl žodžiai lėkė ir krito,
sugrįžt panorėję
rado šalnas ir pajuodusiais lapais medelį,
kraujažolių skėčiai, kartodami vieną motyvą,
į geltoną pasaulį pasviro,
monotoniškai grojo
jų stygomis vėjas
rugsėjo vėsios pilnaties,
tik pakalnėje liepa dar vis
spindulių karūna
žaižaravo,
kiti medžiai
nutolo į debesio kraštą,
apako jų vyzdžiai žali,
ir liepos viršūnė karščiuojančioj saulėj ištirpo.
| atgal |
|
|
|
