Jurgis Kunčinas

Poema: Penki Kapiteliai

Tema: vieni, be glistikų, 
Agnostikų ir alkoholikų
Veiksmo vieta: Atėnai, Dubičiai, 
Krosna, Truskavecas, Druskininkai

I. Kapitelis Pirmas

Nėra naujienų iš Atėnų: 
Komsorgai – kiemsargiai streikuoja. 
Šunim blakstienas jie šukuoja
Ir pjauna pjauna šėką. Nieko!
Žlugs komuna, bet kainos kils!
Užsprings Fontanas, bet Antanas, 
Bet Aidas, Arnas, Nabė, Pranas –
Kovos ir kurs. Ir nenuvils!
Nėra naujienų iš Atėnų. 
Nėra iš Kauno. Skuodo. Prienų. 
Iš Pravieniškių ir Pirėnų. 
Visur – Poezijos ruduo...
Štai apsikarstęs klevo laurais
Krypuoja jaunas bakalauras – 
Jisai jau netiki menu –
Nei Antanu, Pranu ar Arnu. 
Jo žvilgsnis seka jauną varną, 
Bet jis agnostikas, deja, 
tad ir pranyksta migloje. 
Vaje, vaje!
Nėra naujienų iš Atėnų: 
Pro smuklės langą žvelgia mėnuo 
Ir laka vyno likučius –
Stačius, pailgus ir gulsčius
Kaip gulsčios glistikų eilutės. 
Proščiaite, ženščiny. Proščiai, priton!
Nakties tyloj prichodit on –
Naujasis PeDėEr laureatas. 
Ne Jotvingis, bet paukštis retas. 
Nėra naujienų iš Atėnų. 
Bet bus. 
Tai garantuoja Konstitucija. 

   Truskavecas, 96 spalių 10 d. 


II. Kapitelis Antras

Bet niekad muzikos netrūko!
Sugedo mano šratinukas. 
Ką barškina Antanas Rūkas?..
Sonatą? Fugą? Ar solveigą? 
Solveigos barškinti nereikia
– per tokią pūgą, tokį speigą!

Bet Rūkas ne pirštu darytas!
Sonatą barškina kas rytas...
Paskui ir fugą, ir solveigą...
O ką daugiau, sakykit, veikti? 
Jei teturi tik pianiną, 
Gali išbarškint net kaimyną – 

Tokia dalia. Tokie dalykai. 
Ar liko butely? Dar – liko –
Nes niekad muzikos netrūko, 
Anot poeto pono Rūko. 

   Trasnykai, 96 spalių 9 d. 

III. Kapitelis Trečias

Užgeso žvakė... išsiliejo vynas, 
Už sienos tyliai numirė kaimynas, 
Ir išlėkė balta dvasia pro burną
Kas pas Venerą, o gal pas Saturną. 

Ir buvo dūšioj taip be galo durna... 

Man atnešė balsuot, pakišo urną. 
Aš nenorėjau. Buvo per baisu. 
Tik suklikau nenuosavu balsu
Ir pavirtau naiviu ėdelvaisu. 

Tik dūšioj buvo taip be galo durna...

Išrinko tris į Druskininkų seimą. 
Išleido Jų knygas. Prikėlė Greimą
Ir maloniai paprašė komentuot. 

 
– Tokių tikrai nebuvo mūsų kaime! –
Pakomentavo atsibudęs Greimas. 
– Daugiau nelįskit. Leiskit pamiegot. 

Ir dūšioj buvo taip be galo durna... 

Trys autoriai į Lietuvą išėjo, 
Tenai, kur siekė ilgas jų šešėlis, 
Žolė ir samanos nustojo žėlę, 
O krūmai suliepsnojo kaip šiaudai... 

Vis tiek tu Eldorado neradai!
Visur vien lapės kiauksi ir uodai...
O buvo dūšioj taip be galo durna... 

  Antrieji Puvočiai, 96 spalių 8 d. 

IV. Kapitelis Ketvirtas

Geliebte. 
Gelobte. 
Gelippte. 

I want to you lifen. 
Ir gal – fifty fifty? 
Ein Deutsches Erlebnis: 
Tod und Teufel!
Zwischen den Beinen. 
Nur einmal. 
Kaip kaime. 
Geliebte. 
Gelobte. 
Geliffte. 
Du wirst mich vergiften. 
Davaj!
Je mehr, desto besser!
Mit Messer, 
mit Messer, 
mit Messer!
Nur fressen 
und fressen
und fressen!
verzichten
verrichten
vernichten
Geliebte
Gelobte
Gelippte...........

Šaltų barscių da gerai
būt užvalgyc vakari!
ką tu cia dabar darai? 
sėdzi vienas I geri???!

   Mardasavas, 96 spalių 7 d. 

V. Kapitelis Penktas

Ich kenne die Weise, ich kenne den Text, 
ich kenn’ auch die Herren Verfasser; 
ich weiss, sie tranken heimlich Wein
und predigten offentlich Wasser. 

Menu tą melodiją, tekstą menu
ir ponus kūrėjus pažįstu; 
žinau, paslapčiom jie svaiginos vynu, 
nors skelbė, kur gali, blaivystę...

(Moralas šičia, aišku, fainas: 
kadais taip rašė Henka Hainė...)

Menu jų pozicijas, laipsnius, datas, 
Į partiją kur jie įstojo. 
Matau ištupėtas prie kelio vietas, 
Kur jie atsitūpę kakojo... 

O aš svaiginaus tais laikais agdamu
ir net los(i)jono nebrokijau... 
Bet gera man buvo – smagu bei ramu, 
kaip atlaiduos švento Roko...

Numesk, poezija, rūbelį menką... 
Tokiom naktim banditai kaiman slenka!
Ich kenne die Weise, ich kenne den Text. 
Snarglių žalumo jūra – Džoisas. Gal užteks? 

    Malinovka, 96 spalių 7 d.



| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000