Judita Vaičiūnaitė

Reminiscencija

Druskininkų undinė dar tyliai dainuoja per lietų, –
stoviu lietaus pakrašty,
iš širdies man ištrykšta vaivorykštė,
Druskininkų undinė užakusiam ežerėly
žiūri iš dugno
į vaikiškas mano akis, įviliojus,
Druskininkų undinė vandens lelijų vainiką
pina gelmėj ir man dovanoja,
lyg būtumėm seserys,
Druskininkų undinė sūriam ir skaidriam šaltiny,
vos tik lenkiuos virš jo,
nutvilko man peršinčias lūpas,
Druskininkų undinė, išgręžusi padrikus plaukus,
Ratnyčioj ant akmens
tamsoje man neliauja dainuoti,
Druskininkų undinė veidu Švendubrės kaimietės
balta skara su kiaušiniais ateina
į pokario turgų,
Druskininkų undinė dailininkės Nadeždos,
leningradietės skurdžia skrybėlaite,
šventajam paveiksle,
Druskininkų undinė, išplaukusi Nemunu, grįžta
naktį į sapno marias
ir kamuodama moko dainuoti,
Druskininkų undinė, nuskendus rūkų ežere,
miega po gulbių sparnais –
jai alsuojant, vanduo subanguoja.



| atgal |
 
 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000