Kornelijus Platelis

Suliniuota žiema

Baltas lapas langeliais it grotos,
Už kurių mane dienos įkalino. 
Šis pasaulis seniai sugalvotas, 
Jo pakeisti turbūt nebegalima. 

Ištarti jame žodžiai ir mintys
Pagalvotos po tūkstantį kartų jau, 
Ir gramatika bando raminti, 
Kad vis tiek neišvengsiu jos kartuvių. 

Upė teka ir keičiasi prasmės, 
Įsikibęs laikausi jų išnarų, 
Kol paleisdamas geidžiamą kąsnį
Kokį žodį beprasmišką ištariu. 
O žiema, suliniuota langeliais, 
Prieš akis nusidriekia, žadėdama
Laisvės man, kiek aprėpsiu, o kelias
Tiktai vienas sniege. Juo ir pėdinu

Tarsi kuinas, iš smuklės namolei
Šeimininką įgėrusį vežantis. 
Ak, žodžius dėstinėjantys broliai!
Ak, mėginantys sniegą pagražinti!..



Senstantys dievai

Dusulys užgniaužia krūtinę vos po pirmųjų 
žingsnių. 
Droviai paslepiu savo kibiuosius spindulius
Už pūkinės ekrano širmos. 
Šakos sušoka atgal į rankas, kamienas gaubias į 
liemenį, 
Dailiai įtvertą į tvirtus mergaitiškų 
klubų pusrutulius. 
Šiurkščią žievę pakeičia glotni oda, 
Lapai sudryžę į plaukus apkimba galvą ir papilvę, 
Iškyla krūtų kauburėliai, suapvalėja pečiai, 
Lėčiau vis švytruoja kojos, 
Kol pagaliau sustoja. Tankiai kilnojas krūtinė. 
Vaizdas, tampantis vaizdiniu: dingo persekiotojas. 
Laurų vainiką metu jai po kojom – 
varžybos baigtos, 
Pergalės nebeteikia džiaugsmo, nutyla fleitos, 
Palinksta ir atitrūksta nuo lūpų. 
Tobulos jos proporcijos kelia susižavėjimą. 
Ekrano širmoje blanksta pasaulio atvaizdas. 



Švėgžda piešia Čiurlionio obelis

Pavasariais čia į pumpurus plūsteli syvai.
Žvilgsniai persmelkia modelius, kraujas
sutvinksi rankose,
Grynieji pavidalai
Apauga paviršiais, garsais, pražysta obelys
Tiesiai į veidą šešėliui, į jo nustebusį žvilgsnį,
Klaidžiojantį po tuščius namus,
nepažįstamus daiktus,
Sąvokom kalbantį meną.
Ką nori jie pasakyti, kam? Kas tie slapti 
pašnekovai?
Jau vasaros kaip ir nėra, ruduo
Sugrubusiais pirštais plėšo spalvas,
minkštą audinį
Pūdo. Vysta kraujagyslių krūmai.
Gyvybė palieka medžiagas. Regiu
liepsnos liežuvius,
Laižančius malkas obels, matau
sutrūnijusį popierių,
Sutrešusius namo sienojus, jaučiu
suvokimų
Iškreipiamus vasaros vaizdinius.
Sielos medžių šakų raizginys pasiruošia
priimti žiemą.
Jis išliks, nes neturi substancijos,
Nei asmens (nei galbūt
Žmogiškumo, nors tai jau tikėjimo
klausimas).
Kitas kraujas augins jų medieną pagal
užduotą dermę.
Kitas kūnas prisiims pavidalą.
Kitas laivas, žuvis ar obels šaka...

 
Džojos nuotraukų parodos atidarymas

Veidai jauni, daug žadantys, įmitę, 
Žmonijai suokę, o ir tau, mažyte, 
Kilniom eilėm jų taurūs bruožai spindi
Pro kūnų ir dienų nuobodžią trintį. 
Čia stovi laikas (veidrodžiai meluoja), 
Su juo seniai susitarta gražiuoju –
Jam teko dabartis, mums – visa kita
(Kaip buvo jau ne kartą užrašyta). 
Save, savim gyvenimus užgožę, 
Susiejom su pavidalais ir žodžiais, 
Kuriuos „tariu, – vadinasi, dar gyvas!“
Negailestingas Džojos objektyvas, 
Nuplėšęs laiko drengiamus mūs veidus, 
Vėl praeities iliuzijoj palaidos. 



Dviese apsiaustame mieste

Neramus ilgesys mus apsiveja tartum gyvatė
Simoento pakrantėj žmogystą pražiota burna,
Pasiklydusios harpijos miglą nuo medžių nukrato,
Ir siera ima dvokti mūs sielų vietovė liūdna. 

Miestas skendi sapne, į jo sienas vėl trinasi 
priešas,
Tartum smilkalo dūmas mes rangomės gatvių urvais,
Pranašystės išseko, tik skiemenys lūpose kreša,
Ir įstatymai niūrūs jų žvangčioja vario šarvais. 

Šiąpus mūrų it įsčių taurėj vienas kitą priglaudžiam,
Ir aistros apsvaiginta šio didelio kūno ranka
Riebų žirgą achivo vidun pro vartus įsispraudžia
Tartum pragaro sėklą, nors klykia Kasandra 
kažką. 

Nesaugi mūsų meilė – pro sapno juoduojančią angą
Sliuogia priešo kareiviai, ir miega sargyba girta,
Po blausiu žibintu du šešėliai glebiai šoka tango.
Jie čia buvo pilni nuostabios ateities kažkada. 

Mus apleido dievai, nes netapome tais, kurie turi
Susijungti į gemalą šviesų šio miesto niūraus ovale.
Menelajas ant sienų, o tas, kuris sielą užbūrė –
Tik vaiduoklis blankus, apsisiautęs Kipridės galia. 

Ir ta siela – tiktai debesis, krešulys balto rūko,
Kurį spausdamas juda groteskiško šokio žingsniu
Susiskaldęs asmuo. Jau ryšys su pasauliu nutrūko,
Nebūties ilgesys pasiliejo iš mūsų sapnų. 

Ir tirštėja tamsa, ir giliau smenga gatvės į naktį
Mes iš lėto atsiskiriam po apgaulinga skraiste.
Aš žengiu pro duris ir gesindamas sąmonės dagtį
Susigūžti bandau tartum kūdikis tavo skreite.



Druskininkų kurorto 200-ajai sukakčiai

Žmonės, pakeičiantys vandenį, teikiamą šių 
hipokrenių,
Teks pasikeisti ir jums –
Esate neamžini!
Du šimtai metų sukako, kai kūnus čia lepinat 
savo –
Prausiatės, geriate ir
Murkdotės pelkių dumble.
Gydykit sielas, kad jos sąnarių nebetvirkintų 
jūsų!
Ne, nedarykite to –
Reikia gyventi ir mums. 




| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000