Mindaugas Kvietkauskas

Dzūkija Graikija

Forminė kaimo tamsa. Neveikia
artimosios,
tolimosios, netgi avarinio sustojimo
šviesos. 
Žuvo visi elektrikai, pakaitom važinėję
motociklu „Saulėtekis“. 
Paskutinis partrenkė aklą senį (durk
į akį, o varge,
nežinai, kam įdursi, tokios tamsybės). 

Apgraibomis ji patrupina duonos. Aklai
išpilsto degtinę, įkišdama į stikliuką
nykštį,
kad neišlietų. Šalčio geluonis
įskelia nagą. Varge, sutemus pats
nežinai, 
kur laikai savo pirštus, tokios tamsybės. 

Vargas su savo pirštais išjungia radiją. 
Vidurnakčio lyrika spokso užrišta burna. 
Reikės iškratyti iš spynų druską,
išskalaut po kranu
puodų rūdis. Reiks prisisegti svogūnų
kasas, 
užsiaugint bulvių krūtis, reiks užsimauti
kauptuko nagus. 

Per kiemą eina nuogas vyriškis
sparnuotais sandalais,
atidarinėdamas vartus. Gal kaimynas? 
Kur jis išveda supančiotom kojom, 
pakvaišusias
ir gyliuojančias sielas?

 
Gedimai

Telefono kortelė užstringa, ragelyje klapsi, risčia. 
Kas joja vidurnaktį
mėlynoje dėžėje? Suraginęs peršoka
tingią mėnulio membraną į klausą, 
į geismo guberniją. 

Kumelė grūdėtu liežuviu laižo
pakelės augalus, aliuminio kupoles
(todėl vos girdžiu). Ilgais telekomo laidais
darda žydo brikelė, joje žmogus
su dviem pistoletais šaukia grafą Putkamerį, 
Aš mokausi dvasinio magnetizmo
tik iš kortelių. Ant jų, ne ant ajerų
kepu gomurio duoną. Tamsia lūpų alėja, 
lietum ir paraku traukia artyn
tavo krūtų ir mažų apgamėlių magnį
nematomas keliauninkas. O mano
lūpų kišenėje pučia tik tuščias
informacijos vėjas: 

Ne girgždančiuos medžiuos atgailą kenčia
devyniolikto amžiaus poetai. Jų baladės
pavirsta traškesiu tvankiose ragelių skylutėse. 
Labiau girdi dvaseles, šnerančias tarp mano 
sausų
gramatinių nendrių? Jos
ir kaltos dėl visko, jos tau kalbėjo, sakau
nuspausdamas
metalinę svirtelę, miesto jaunatį.




| atgal |
 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000