Marcelijus Martinaitis

Nuorašai

Eilėraščius nusirašinėju nuo anksčiau parašytų,
nuo fotografijų, nuo savo gyvenimo,
nusirašinėju nuo vandenų, nuo dangaus,
nuo medžio lapų. 

Nusirašinėju nuo bokštų, šventovių,
nuo giesmynų, nuo mirusiųjų,
nuo iškelto Viešpaties piršto. 

Nusirašinėju nuo to, ką liečiau,
nuo lūpų, krūtų, nuo prisiminimų,
laiškų, gražių užmirštų niekniekių,
nuo segių, apyrankių. 

Nusirašinėju nuo paukščių, nuo gyvulių, 
kuriuos glosčiau, šėriau, mušiau, 
nuo peilio kriaunų, nuo kraujo, 
pasiliejusio asloj. 

Nusirašinėju nuo automatų, 
kulkosvaidžio rankenų,
nuo žaizdų, nuo gaisraviečių, 
nuo tuščių puslapių, nuo to, 
kas buvo neparašyta.




| atgal |
 
Paukščių takas

Laukai pakeitė šukuosenas. 
Už miškų, karevinėse
graudžios naujokų dainos
apie brangią tėvynę ir mylimą. 

Po žvaigždėmis
trumpai pakirptose ražienose
stoviu kaip užmirštas dalgis –
po rugiapjūtės. 

Lyg turėčiau kažkur išvykti, 
būti apkaltintas ar ištremtas. 

Tas atsisveikinimas rudenį su tuo, 
kur esi ir kur visada liksi,
kai tokie gervių verksmai naktį
Paukščių take –
palieka mus Lietuva,
sparnuota. 

Jie žiemą praleis dausose,
prie šiltų vandenų. 
Paukščiai – jie dar prisimena
iš kur kažkada atkeliavom:
į ten juos kas rudenį išveda Paukščių taku 
mūsų protėvių vėlės. 

O likti per daug man, 
per daug spalio naktį žvaigždžių. 
Kas metai po jom esi vis mažesnis, 
lyg užmirštas ant kažkieno didelio delno – 
kad tiktai nesugniaužtų.

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000