Vaidotas Daunys

Vienišasis Dantė

Pabėgėlio plaustas man tapo mielesnis už viską
Tuomet, kai apkartusi vasara
baigėsi,
Kai laisvė, visais vardais šaukiama,
Taip ir liko bevardė,
Kai šaukiančiųjų mažėjo,
O apšauktųjų didėjo.
Tuomet pabėgėlio plaustas kaip įkaltas subolavo,
kaip meilė,
Kurios naktis nenuslėps, kurios diena nenuslėps,
ir neatskleis.
Nes meilė yra kaip ir žodžiai
štai šitie, –
Juos tariu ir rašau Tavo akivaizdoj,
Diena ir naktis tėra bežadžiai liudininkai,
Iš liūdesio kylantys ir į liūdesį linkstantys, –
Jų pavidalai nyksta ir kinta,
Ir teisybė lieka vienintelė –
būti Tavo žingsnio šešėlyje,
Būti Tavo klausoj ir akivaizdoj.
Taip sūpavos tuomet man pabėgėlio plaustas 
liūdnoj sutemoj,
O gal prietemoj, – atspėt nemokėjau. 
Nežinau nei valandos, nei krypties,
Buvau bežadis, bemiegis,
Buvau kaltas
iki kūno sopulio
kaltas
Už kiekvieną dieną ir naktį,
Už žinią, už nežinią. 
Buvo beviltiškai aklina,
pažvelgus atgal, –
Alkanas svečias beldėsi iš praeities
pavymui,
Ir neturėjau jėgų atsiliepti.
Bet juk ir aš ten stovėjau!
Ten buvo mano didžiausia kaltė:
juk ir aš
Štai šitaip:
merkiamas,
perpučiamas,
dienos ir nakties perregimas
Stovėjau mieste po medžiu,
priešui leidus,
Tik svečias savo tėvynėje.
Aš lemenau sukepusiom lūpom
Apie tėvynę, apie jos balzganą šviesą,
Apie vienatvę, kurią vėjas pūtė kaip kvapą 
išdegusios
vasaros
Aš norėjau, kad mane išgelbėtų vaikystės 
pavidalai,
Ir visa tai
apkarto nelyg išdavystė:
Nes mano žodžiai sklaidės kaip dulkės,
O mano tėvynė – kaip vienišojo iliuzija. 
Taip, visa tai
smelkėsi kaip išdavystė.

 
Aš atrodžiau lyg vaikas, lyg pavėlavęs sūnus 
nebuvėlis
pasmerktas nebrandai, –
Aš vėlavau dvylika šimtmečių:
jūromis, per Danijos karalystę,
Palemonas jau buvo sugrįžęs į Nemuno įsčias
O aš vis šaukiausi Florencijos 
neatsišaukiančios.
Bet juk tai aš joje neatsišaukiau, –
Kas man beliko, pavėlavusiajam užgimti!
Tik pasmerktis!
Buvau tas, kuris neįsileido kitų vienišųjų,
kuris nemylėjo paklydėlių
atklydusiųjų.
Kas man beliko! – galvojau,
Tik apsiausti vardus ir akmenis,
Ginti miestą ir būstą nuo abejonių ir vėjų,
Nuo mirštančiojo gėlos, šalčio.
Kas man beliko, jeigu po dvylikos šimtmečių
Nebeliko nei teisybės, nei melo,
Tik – pareiga.
Ir pravirkau pravirkau
pravirkau šitoks vienas nubudęs
prietemoj
sutemoj
Tavojo delno budinamas
atšvaitas Tavo akies teisume
atšvaitas
gelbstimas iš dienos iš nakties
Ir pabėgėlio plaustas, beaistrės vasaros plukdomas,
Man tapo mielesnis už pavasario pažadus.
Jis sūpavos Tavo akivaizdoj
Kaip ir tie paprasti eilėraščio žodžiai.
Viskas tilpo Tavo šešėlyje, meilė ir įkaltis,
taip,
tai yrėsi vienišasis,
kurį diena pavadina bėgliu,
kurį naktis pavadina žygūnu,
O Tu – sūnumi, bėgančiu į tėvynę.



| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000