Germanas Baltaduonis

Su kuo valgyti Druskininkai

   Marijus Jonaitis – siekiant įteikti jam Jotvingių premiją – buvo pagautas važnyčiojant du arkliuku. Pirmas arkliukas – postmodernizmo teorinių prielaidų ieškojimas, antras (o gal tai kumelaitė) – šiuolaikinės lietuvių poezijos vertinimo duomenų atranka ir procedūros. Arkliai metodologiškai nepakaustyti, nuo egzotiško šieno išpūstais viduriais, nepasveriamų teiginių vadžiomis nušiūruotais šonais. Žodžiu, dėl šeimininko atgrubnių nagelių kyla klausimas: „Vai arkliai arklužiai, ar tik jūs ne vogti?“
   Prie vakarų, kuriuose vėl buvo dalijamos premijos, priskirtinas ir tas žaismingas šeštadienio vakaras „Poetai rinkiminėje kampanijoje“. Pasiutpolkės tempu, išradingai tarsi Melpomenė tą vakarą vedė Alvydas Šlepikas. Ir tąkart jam iš burnos sprūste sprūdo bet kurį paniurėlį palenkiančio sąmojo perlai ir rožės, kuriuos nuo grindų rankiojo ką tik iš moterų širdžių išsiperėję amūriukai. 
   Poetai, kuriais tada buvo visi, noriai prašėsi į tribūną, kad pasišnekėtų ar kiek moka padeklamuotų eilių. O narsusis literatūros vikingas Marijus Jonaitis sugrojo šaunų „čarlstoną“, taip, matyt, paremdamas aboliucionistinę Šiaurės Amerikos Valstijų politiką. Pesimistinio kūno sudėjimo R. Dambrauskas ir „tarpukario gegužinių štukorius“ iš Čikagos K. Jazbutis tiko kaip vienos poros batai. Vertinimo komisijos duomenimis neperspjaunamiausias buvo rašytojas, vertėjas, poetas Jurgis Kunčinas, kuris, minutėlę paatgailavęs už savo brolį Algirdą, stvėrė ir čia pat perskaitė Aristofano įkvėptą, kolegialų (mat su A. Jonynu suveiktą) rimuotą šiupinį. Apie antrąją vietą šnekėti sunkoka. Ją gavę lenkai Marcinai Siedeckis, Wieczorekas ir Niemojewskis pritrenkė išprususią ir vien tik geru skoniu pasotinamą auditoriją. Jų opusas geriausiai atspindėjo šio mitingo pavadinimą, maža to, – tai buvo gerai intelektualiai įkaitinta, uždeganti, visuomeniška ir personifikuota, meninėmis ir politologinėmis opozicijomis grįsta vaidentuvė. Lenkų eilėraštis rinkimų tema, kuri jau ir taip sausa dykra būtų pavertusi ne vieno dalyvio vaizduotę, buvo toks teigiamas, kad jo nesugebėjo sugadinti net vertimas. 


Druskininkų ruduo negalėjo apsieiti ir be poetinių viščiukų skaičiavimo. Taigi ir be 1995-1996 m. sezono knygų pristatymo. Pirmųjų knygų artelėje puikavosi Rašytojų sąjungos leidyklos išleistos A. Ališausko, R. Stankevičiaus ir M. Ivaškevičiaus knygos. Neįnoringa, tačiau svarbi atrodė ir kaimo poeto Romo Railos knyga. Jis rekomendavo skaitytojams iš tikrųjų originalią, primityvizmo ir misticizmo kupiną poeziją. 
   Nepasididžiavo paskaityti ir prof. Tomas Venclova. Kiekvienas jo eilėraštis buvo lydimas nuodugnių, nieko nepraleidžiančių komentarų eskorto. Kai kurie jų liudijo Venclovą grįžus prie lietuviškos poezijos ištakų. Silabinė eilėdara nugramzdino į mesianistinį Antano Strazdelio menininkiškumą. Nenumušė tonuso ir eksperimentuotojiškas profesoriaus triūsas. 
   Diskusijos, vykusios ne tik aktų salėje, vėliau persikėlė į Druskininkų kultūros centro kavinę „Aidas“. Vieni spėjo pagarsėti kaip neatsikalbantieji, kiti – kaip neatsiklausantieji. Buvo pagarsėjusiųjų savo meditacijomis iki sąmonės netekimo. Tada ir kilo palyginimas: „O Druskininkai Druskininkai, kokie jūs panašūs į Boldino“. Te nors ir pavadinimas suteikia ambrozijos alkstantiesiems. 

7 Meno Dienos, 1996 spalio 18 


Iš poezijos ekrano ->

| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000