Germanas Baltaduonis

Iš poezijos ekrano

   Spalio charakteris yra ūmus ir nepavydėtinas, linkęs į kraštutinumus ir meną. Tuomet kone į didžiausią išmintį išvirsta melas apie Amžinąjį Grožį. Tuomet kone į asfaltą ištryptus šuns „analizus“ pakinta gražiausia visų metų bižuterija – rudeninių lapų puokštė. Matyti, kad net labai jau aptrešusiems ir apkalkėjusiems poetėliams sunku išlaviruoti n-tąjį gamtos atgal gimimą, organizmą krečiančius temperatūrų ir slėgių virsmus, nestabilią vidinių balansų ar simetrijos „britvutę“, kūno ir dvasios ašių tremorą ir kitką.
   Tokiu momentu poetų vienų į tradicinį „Poetinį Druskininkų rudenį“ nebuvo galima paleisti. Jiems paramon buvo pasitelkti dailininkai. Ir štai kažkieno tėviškos rankos buvo suformuluota: „Vaizdas poezijoje. Poetinės vaizduotės ypatumai ir pokyčiai šiuolaikiniuose tekstuose“. Literatai šios temos ėmėsi lyg ir su viltimi, kad, išsunkus bent vieną teigiamą sprendimą, jiems iš Pandoros skrynios pavyks atgriebti kokį galonėlį kūrybinio žibalo, teorinio mokslinčiaus pasitikėjimo, pasaulinių realijų teikiamos potencijos. Ir patiencijos. 
   Plenumas susėdo Druskininkų „Dainavos“ centre, už stačiakampio apvalaus stalo, po Bronio Savukyno tvirtai iškelta pusiau lupto ožio egida. Įžanginio žodžio autorė, Lietuvos PEN centro prezidentė Galina Baužytė-Čepinskienė išmatavo kažkokius problemos parametrus: vaizduojamųjų poezijos srovių (pvz., imažizmo), stilių (pvz., registracinio), elementų (pvz., piktogramentų) kokybės kitimo ir judėji mo skirtumus, atsirandančius nuo saulės sukimosi krypties, o vėliau ir pagal laikrodžio rodyklę. 
   Rudens Druskininkuose Viešpaties ir sinoptiko Kornelijaus Platelio, nors ir įžanginio pobūdžio, kalba sugebėjo padalyti auditoriją į dvi metodologines priešpriešas – statistinę ir subjektyviąją. Ir nors tikrieji statistai nuoširdaus pritarimo galėjo sulaukti tik iš žiurkininkų ir kaminkrėčių, subjektyvistų lyderio Laimanto Jonušio gribštelėjimai taip pat nebuvo nusakyti nei svarais, nei aršinais. Poetas Sigitas Geda jau minėtus „ypatumus ir pokyčius“ perteikė per istorinį citoplazmos pjūvį. Jisai paminėjo kai kurias įtakos šiam procesui turėjusias datas ir personalijas (pavardės redakcijai žinomos). 
   Sugrįžus nuo kavutės trapezių debatus tęsė jaunimėlio frakcija. Jų gretose ypač pasižymėjo ir toks Vytautas P. Bložė. Neilguose, sakytum, pasakėčia, intarpuose glūdėjo daug žadantis moralas – kad fantazinės konfigūracijos turi savuosius originalius, prigimtinius kriterijus (Puškino Tatjanos laiškų poros citatų opozicija), kad vizualinių ingredientų tekste proporcijos privalo būti kuo plačiau estetiškai motyvuotos. Ir pagaliau – kad įsivaizdavimas ir įsivaizdinimas nėra tas pat. 
   Tai galop pritiko pranešėjui Gintarui Bleizgiui, mat šis, neatlaikius nervukams nuo neįkyrios Šimonio kritikos, ant jo visokeriopai užkalė savo centimetrinį rąstigalį. Laurynas Katkus savo argumentaciją vystė tarsi sėdėdamas „Sojuzmultfilmo“ montažinėje, o Mindaugas Kvietkauskas visas švytėjo mada pasiginčyti su Sigitu G. Viską apenč iš naujo buvo bepradedąs Darius Šimonis, tačiau jo prastai dikcijai laikas uždėjo, tikėkimės, laikiną areštą. 


   Ūmai gilaus, šarmoto budizmo susuktų Druskininkų erdvėje atsivėrė dvi parodos. Grupės „3X“ parodoje, kur pradžioje buvo oficialiai plakama liežuviais, dailė ir skulptūra teikė daug poetinės medžiagos, juolab kad ir smegenų lukštai, pernakt diskutavę, dar degė. O Mažojoje galerijoje poetai ir dailininkai, sumaišę savo vardus ir pavardes, juodą humorą ir dažų sirupą, spalvų verbulas ir žodžio atominę masę, čia pat vietoje kūrė kaži kokį menotyrinį stebuklą, gyvojo veiksmo epitelemą, siužetinį ir statistinį sambrūzdį bei šoką. O gal tik jųjų kaukę, išliksiančią fotografų fiksažinėse retortose. 
   Naktinis parodų lankymas prasidėdavo ant Druskonio ežero kritus mėnulio bei pakrantės pušies nesantuokiniam šešėliui. T. y. apie 22 val. Šiuo tarpu į sales pradėdavo rinktis tamsūs ir nerangūs ekscentrikai ir snobai: pilkšvasis Arionų prebiteris ir inkubas, hidropas, leukrotas ir karakurtas, taip pat ir alvus, svergas ir vanas. O 2 val., skaičiuojant pagal Termidoro metskaitlį, aniems per galvas trypčiodamas parodon brovėsi ir priešfroidinių sapnininkų genijus zoomorfis al Burakas. Kažkada pagautas ir nutapytas vokiečių dailininko Johanno Heinricho Füssli. 
   Naujųjų knygų pristatymo posėdyje dirbo „Baltų lankų“, „Vagos“ ir Rašytojų sąjungos leidyklos. Taip pat, žinoma, ir autoriai. Iš pastarųjų rekordą pastatė poetas ir vertėjas Sigitas Geda, kurio per metus išėjo 3 autorinės knygos ir krūvelė tų, kuriose jis bendraautorius. 
   Per įšventimo į Jotvingius ceremoniją, atseit teikiant rudeninę literatūros premiją, buvo skirta trupinėlis laiko apdovanoti konkursuose pasižymėjusius poetus. O jų būta tokių, kad, vos apreiškus pavardes, jie kilo iš savo Anonimiškųjų ložių, atsisakydavo savo masoniškųjų įžadų ir tautai matant imdavo už tai pinigus. Ar nebūtų laikas už tokius dalykus giljotinuoti: Valionį, Platelį, Bitinaitę. Dešiniosios rankos plaštaką nukirsti: Kvietkauskui ir Mažyliui. 
   O pati premija, Antano Gailiaus kandidatūros rėmėjams gedint, buvo atiduota poetui Antanui A. Jonynui už paskutinių metų dovanas bukinistams, o ypač už rinktinę „Krioklys po ledu“.
   Vakarai poetiniuose Druskininkuose atsirasdavo Alvydui Šlepikui uždirigavus. Čionai irgi nebuvo ribų premijoms, vynui, poetėms. Šitai tęsdavosi tol, kol poetų ir jų mūzų į atskiras kajutes nenugabendavo lakėjas Hipnas, iš miesto Savivaldybės išsinuomojęs XIX amžiaus diližanus beigi kalamaškes. 

Šiaurės Atėnai, 1997 spalio 18  


 <- Su kuo valgyti Druskininkai

| turinys |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000