Henrika Valickaitė

Nostalgija Kornelijaus stogui

   Druskininkai ne tiek jau mūsų vėluojančių ir laukė, nes pirmoji renginio afišoje įrašyta diskusija vyksta pustuštėje salėje. Atvažiavusius sveikina poetas Vytautas Bložė, kviesdamas atnaujinti praėjusio „rudens“ ginčą apie žaidimo elementus mene ir čia pat priduria, pateikia savo nuomonę, jog reikia visada atsiminti vardan ko žaidžiama, nes ir Viduramžių riteriai imdavo į rankas špagas tik tuomet, kai žinodavo, jog dėl jų sėkmės ar nesėkmės alpėja širdžiai brangi dama, o okupacijos metais Kauno „Žalgiris“ atrasdavo jėgų įveikti Maskvos CASK krepšininkus, nes žinojo, kad jų žaidime perduodamas visas Lietuvos priešinimasis vergovei, kad jų pergalių labai laukia... Davęs gerą toną apmąstymams ir ginčams poetas nesusilaukė atsako. Visi tyli, – diskusijos neuždega net ir savo ilgais pranešimais apie literatūros problemas V. Šiukščius ir E. Ališanka. Tačiau į snaudžiančią salę tikrą kalnų vėją pasėja du per daug Valkininkuose įkaitę poetai... Juos, negražiai bandančius sutrikdyti sočią salės atmosferą, visi pasmerkia išėjimu, o V. Bložė net pažada jiems Arakčejevo vietą literatūros istorijoje... Šis sugriuvęs pirmasis pasisėdėjimas tapo savotišku penktadienio vakaro leitmotyvu, visi jį bandė aptarti, o druskininkiečiai, negirdėję „č.p.“ savo ausimis, dar ir kitą vakarą mūsų klausinėjo, kas gi ten įvykę. Kaunietis poetas Donaldas Kajokas tai pavadino organizaciniais nesklandumais, o aš mintyse pridėjau, jog vis dėlto žaidėjas ne visada žino, vardan ko žaidžia. Prie vaišių stalo šiame vakare poetai D. Kajokas, A. Verba ir S. Parulskis šnekučiavosi ir apie tai, jog į Druskininkus juos traukia noras susitikti senus bičiulius, susipažinti ir pabendrauti su naujai įsigytais. 


Važiuoja tikrai ne dėl to, kad perskaitytų naujausius savo eilėraščius arba argumentuotai sudalyvautų iš anksčiau ar iš aukščiau sumanytoje diskusijoje. D. Kajokas yra buvęs visuose, nuo 1986-ųjų metų rengiamuose Druskininkų „rudenyse“, bet mieliausiai jam prisimena tie, kurie vykdavę „pas Kornelijų ant stogo“, kai šaunus buvo pats rengimasis ir važiavimas į svečius pas K. Platelį, kai pasibuvimas vyko tik tarp bičiulių, o poezija atsirasdavusi savaime ir buvo skaitoma tik jiems ir sau. Paskui, kai nusprendė su „rudenimis“ išeiti į viešumą, kai sumanė, kad jie turį būti atsvara valdiškiems „Poezijos pavasariams“, kad jie turi tapti įvykiu, tada, anot D. Kajoko, viskas ir žlugę... Na gal ne viskas, nes tie, kurie nežino, kokie pasibuvimai vykdavę „ant stogo“, negali lyginti, ir šiemet jiems buvo visai gerai. Visų poezijos ir poetų susiėjimų fotografė ir dalyvė Džoja Barysaitė prisimena netgi pernykštį „rudenį“, kuris buvo viešas, bet „vis tiek geresnis“, nes vyko mėnesiu anksčiau, ir galima buvo smagiai įkristi į geltonų lapų pusnį. Jai atrodo, kad šiuo metu „ruduo“ į Druskininkus pavėlavo, bet šitaip nemano nei Benas Januševičius, nei Arnas Ališauskas, kuriems jis – pirmasis. 

Amžius, 1992 lapkričio 24-30


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000