Liudvikas Jakimavičius

Grupinė terapija kurorte

   Skrebenu šį tekstelį per patį „Poezijos pavasarį“ ir suvokiu, kad visai ne laikas dabar rašyti apie „Poetinį Druskininkų Rudenį“. Ne laikas jau vien todėl, kad reikia didelių valios pastangų atsivilioti atminty nugrimzdusius vaizdinius, kvapus, garsus, nuotaikas bei būsenas, kurios nepaleidžia iš savo pelėkautų kasmet vis didėjantį būrį poečių ir poetų ištisas tris paras, o kartais ir ilgiau. Kęstutis Navakas, pasibaigus PDR-ui, kiek pamenu, niekados nėra prašęs autobuso vairuotojo išleisti jį ties Merkinės sankryža, kur atsišakoja kelias į jo gimtąjį Kauną. Sakytum – „kablys“ – noras pratęsti, kad neišgaruotų, kad taip staiga nesibaigtų... KAS? Kas be ko – ir tas, nors ne jis čia svarbiausias. 
   „Poezijos pavasaris“ turi negerą bruožą išblaškyti poetų armiją mažom kuopelėm po Lietuvos miestelius ir kaimus (teneįsižeidžia Kaunas), mėtyti poetų „desantus“ į tolimiausius užkampius. Dažnai atsitinka taip, kad du nuo mūšių pavargę poetai susitinka tik reprezentaciniame baigiamajame vakare, persisotinę ir tuo, ir poezija, ir renginiais. „Druskininkų Poetinis Ruduo“ – priešingai: iš visų Lietuvos (ir ne tik jos) pakampių mėgina poetus surinkti krūvon – vienon didelėn sterblėn: kengūriukus, kengūras ir kengūrus. Vienas iš sterblinių nominuojamas jotvingiu, o sterblė, žinia, yra vieta, kur saugu, šilta ir malonu būti. Todėl ir nelipa Kęstutis Navakas Merkinės kryžkelėje iš autobuso, gabenančio poetus atgal į Vilnių.
   Romantikai sukūrė poeto–atsiskyrėlio, vienišiaus, nesuprasto genijaus įvaizdį. Atrodytų, beviltiška tokius burti vienon krūvon, susodinti už vieno stalo, priversti šnekėtis taip, kad vienas kito nesiųstų na... Tačiau tie patys romantikai savo genijui šalia išdidumo, vertės ir išskirtinumo suvokimo įaudė dar vieną bruožą – sentimentalumą. Seno vaiko kompleksą. 
   Poetai viens kito pasiilgsta labiau, nei viens kito poezijos, kurios gali ir nemėgti. Štai sėdi, brėkštant rytui, ant lapais apkrėstos vaikų darželio karuselės keturi poetai su keliais buteliais „meškos kraujo“. Nėra reikalo suktis ratu, nes pasaulis pakankamai sukasi po vakarykščio. Kažkur tuo pat metu Centrinio pašto telefono kabinoj snaudžia į pledą susisupęs „jaunasis“. Skambino Vilniun savo mergaitei – norėjo kažką iš esmės išsiaiškint...
   Sako, kažkada, kai tik PDR prasidėjo, Druskininkų milicija buvo susėmusi porą poetų. Dabar toks dalykas būtų negirdėtas teisėtvarkos akibrokštas. Policija, matyt, informuojama iš anksto, kad per tas tris dienas kurorte gali pasirodyti keistokai besielgiančių, nematytų personažų, su kuriais nederėtų valingai pagal „ustavą“ tvarkytis. Ir kurorto gyventojai bei aptuštėjusių sanatorijų pacientai šias tris paras kažkaip atlaidžiau nusiteikę. Garsiai nesipiktina „besiglamžančia“ porele lapų krūvoj visai netoli raudonos bažnyčios. Nusišypso: „žinia – poetai“.
Tačiau vienpusiška būtų sakyti, kad „Poetinis Druskininkų Ruduo“ tik smagus poetų pabuvimas kartu. Jei būtų tik taip, ar vertėtų dėl to išmesti krūvas pinigų, gadinti nervus renginį organizuojant ir „tvarkant“ nepaklusniausias avis renginio metu?


   Skirtingai nuo „Poezijos pavasario“, PDR turi ir kitą žavią savybę – jis nestabarėja, nekalkėja jo kraujotakos sistema, nes sumanytas jis buvo kaip laisvesnės raiškos erdvė. Gal todėl PDR šiek tiek primena hepeningą, kur sunku nuspėti, kas atsitiks kitą akimirksnį. PDR-ui netinka perdėtai rimtos fizionomijos. Net teorinėse konferencijose rimtuoliškumas akimoju virsta komišku. Gal todėl ir nevažiuoja į Druskininkus skulptūrėjantys poetai. Tačiau būtinai suvažiuoja daug negirdėtų vardų, nematytų veidų – kur gi kitur jie save galėtų parodyti, jei ne PDR dūzgiančioje kavinėje. Na gal tik sykiu su Pedagoginio studentėmis per naktinius PP skaitymus. Bet negi to gana?.. Poetas ir poezija čia išbandomi pačiais rimčiausiais indikatoriais. Čia nėra vietos vidutiniškam eilėraščiui, tačiau smagiai skamba grafomanija ir avangardinė provokacija, groteskiškas pasišaipymas iš savęs ir savo tekstų. Druskininkų psichiatras ir nuolatinis PDR mecenatas bei dalyvis Zenonas Streikus su šypsena pasakytų, kad tai savotiška psichoterapija, padedanti atpalaiduoti neigiamą energiją, galimybė vaduotis nuo kompleksų, šiek tiek laisvėti ir sveikti. 
   Druskininkuose poeto didybė išbandoma ir kitu būdu. Duodamas savo tekstą į anoniminį vieno eilėraščio konkursą, jis paklūsta provokacijos taisyklėms – atsisako visų savo titulų ir nuopelnų lietuvių poezijai ir yra pastatomas į tas pačias starto pozicijas su niekam nežinomu eilėraščio autorium. Autoritetas čia nieko nebereiškia ir nebeveikia. Tai irgi savotiškas, didybę išblaškantis nenuspėjamas terapinis hepeningas. 
   „Poetinį Druskininkų Rudenį“ rengėjai stengiasi prisodrinti žaidybiniais elementais. Matyt, turi slaptą mintį parodyti, kad nebemokame žaisti, žaisdami atrasti. Nežinau, kodėl nebesinori rašyti apie rimtesnius PDR-o renginius. Suprantama, jie užsiėmę savo nišas, turi prasmingų ir naudingų intencijų, tačiau jų veidas dažnokai būna be individualesnių, tik šiam renginiui būdingų bruožų. Leidyklos be didesnės išmonės ir intrigos pristatinėja savo išleistas knygas, būreliais poetai paskaito savo eilėraščių gydyklų salėse, susėdę už stalų poetai padiskutuoja apie diskursus – visa tai gerokai apvytę, atsivežtiniai, o ne Druskininkų erdvėj ir laike užsiauginti transplantai. Tiek to...
   Kaip ten bebūtų, „Druskininkų Poetinis Ruduo“ savo esme yra provokuojantis mintį ir raišką įvykis. Jis ilgainiui taip įaugo į poetų kalendorių, kad ruduo be to trejeto dienų būtų nepilnavertis.

1999.V

-> „O kur poetą paskutinį dėti?“

-> Ir Dionizas, ir Apolonas „Poetinio Druskininkų rudens“ ataskaita


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000