Liudvikas Jakimavičius

„O kur poetą paskutinį dėti?“

   Bene prieš septynerius metus pradėtas pirmasis Druskininkų poetinis ruduo, iš pradžių kaip nedrąsus kamerinis renginys, nūnai įgauna labai apčiuopiamus kontūrus. Bene pagrindinis šio renginio bruožas – jo demokratiškumas ir vitališkumas, spontaniška idėjų ir raiškos raiška. 
   Dar gerokai prieš renginį su jo iniciatorium Kornelijum Plateliu eretiškai suabejojom, ar nevertėtų praplėsti jo kontūrų, kviestis ne tik poetus ir poezijos kritikus, bet ir prozininkus, o jei atsirastų ir dramaturgų – neatstumti ir jų. Savaime suprantama, daugėja problemų, siekiama aprėpti ne siaurą poetiką, tekstą ar kontekstą, o visą literatūros masyvą. 
Kitas labai žavus ir prasmingas Druskininkų poetinių batalijų bruožas – didesnis dėmesys skiriamas ateinantiems negu nueinantiems. Pernai jauniausieji buvo iš Universiteto literatų kalvės, o šiemet – „įžangiečiai“. „Proces pošiol“, – pasakytų Michailas Gorbačiovas.
   Įdomus ir vertas dėmesio faktas, jog renginys paprastai prasideda šiek tiek anksčiau nei oficialiai atidaromas Druskininkų „Aido“ kino teatre. Tai beveik visada atsitinka ankstų rytą Rašytojų sąjungoje ir aplink ją, kai pamatai, kokios pajėgos būriuojasi aplink autobusą. Deduktyviai jau tada galima spręsti, apie ką ir kaip bus kalbama, kokio lygio bus eilės ir improvizacijos.
   Šįsyk kelionė ramesnė nei kitąsyk su vienu sustojimu grupinei Džojos Barysaitės vinjetei prie Pirčiupių motinos. Vyrai – į kairę, moterys – į dešinę... Autobusas be didesnių nuotykių prašvilpia Dzūkijos žaliuokynus, moteris pakelėse su pilnais krepšiais, tviskančius Kornelijaus palocių skardinius stogus, iškilusius virš Ratnyčios, o už minutės kitos jau jis pats sveikina visus išlipančius, su vos pastebimu nerimu vertindamas „komandą“. O pajėgos ima gausėti, ir plėstis geografija: iš Šiaurės – Latvijos – pasirodo atvažiavę Leonas Briedis, Marija Briedis, Edvinas Raupas, Linardas Zolnerovičius, iš Varšuvos – Marcinas Niemojewskis ir Marcinas Wieczorekas, iš emigracijos JAV sugrįžta kritikas Kęstutis Keblys, Vitalija Bogutaitė ir Laima Sruoginytė, o iš Australijos – Aldona Vesčiūnaitė. Gerėliau apsižvalgęs pastebėjau ir žemaitį Stasį Jonauską, čia kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė ir druskininkietis Laimantas Jonušys. Amžiumi publika irgi marga. Iš poetų vyriausias – nuolatinis Druskininkų poetinių rudenų dalyvis Vytautas P. Bložė („Visai neaišku, kas ką išdrožė, / ar Bložė Dievą, ar Dievas Bložę.“) (G. Kanovičiaus epigrama), bet dominuoja jaunimas.
   Pirmą diskusiją pradėjo Vytautas Rubavičius, provokuojančiam šneką pranešimui pakvietęs šių metų debiutantę Renatą Šerelytę, perskaičiusią pranešimą apie lietuvių prozos miesto ir kaimo personažą. Jos kalbos objektu buvo pasirinktos trys knygos, tiksliau, trys autoriai (J. Ivanauskaitė, J. Skablauskaitė ir R. Gavelis). Kaimo ir miesto priešpriešą prelegentė mėgino sušvelninti taip kalbėdama: „...iškart atmetu „kaimo“ terminą: kaimas, tiesą pasakius, kai kur šmėkščioja, bet veikiau kaip neaiški, vos ne mitologinė plotmė, „ramybės sala“ vienai minutei, kad paskui vėl būtų galima stačia galva pult į miesto nasrus – ir ne vien Vilniaus, bet ir Paryžiaus, Stokholmo, Delio ir pan.“ Visa diskusija ir ėmė suktis apie dvi mūsų šiandieninės prozos šakas, tolstančias viena nuo kitos. Druskininkų poetė Julija Jekentaitė vis mėgino grąžinti šnekėjimą į vertybių mato ir dvasingumo vagą, tačiau žodis buvo tartas, ir diskusijų moderatoriams nelabai sekėsi problemos susiaurinti taip, kad visi šnekėtų apie tą patį dalyką. 


Įsiminė Kęstučio Keblio pastabos, jog visa, kas „čia ir dabar“ vyksta Druskininkuose, yra kur kas įdomiau už tai, kas yra mūsų spaudoje. Galų gale šių eilučių autorius pamėgino šnekėjimą labiau orientuoti į suvokėją ir prozos personažo identifikacijos su skaitančiuoju problemą. Vytautas Rubavičius tokio metodo negalimumą grindė tuo, kad J. Ivanauskaitės personažas toli gražu nėra kažkoks sociologinis subjektas, o tik jos pačios egzorcizmo vaisius. Kai kam 
(A. Grybauskui ir L. Katkui) atrodė, jog išvis negalima taip kelti problemos, kad toks formulavimas yra socializmo laikų reliktas ir galime priartėti prie minties apie miesto ir kaimo suartėjimą. Kad ir kaip būtų, Kornelijus Platelis po karštų dviejų valandų kalbų paskelbė diskusijos pertrauką. 
   Šeštadienis ar bent antroji jo pusė buvo paskirta knygų leidybos reikalams. O čia reikalai anaiptol ne spindintys. Kalbėjo ir kalbėti provokavo Vytautas Rubavičius bei Almis Grybauskas. Pirmasis teigė, kad knygų leidybos situacija nėra normali, nes leidyklos suinteresuotos tik „išsimušti“ pinigus, o visą ciklą iki knygos realizavimo palieka savieigai. Buvo kviečiami pasisakyti leidyklų atstovai, apgailestauta, kad nedalyvauja gražiausių knygų leidykla „Baltos lankos“. Kaip vėliau sužinojau, tik per nesusipratimą jų redaktoriui Virginijui Gasiliūnui nepavyko į Druskininkus atkakti.
   Almis Grybauskas ne be ironijos analizavo knygų sąrašus, kurios ryja visų mūsų varganus pinigus. Ši diskusija baigėsi rezultatyviai, nes visi Druskininkų poetinio rudens dalyviai nusprendė kreiptis į Vyriausybę tekstu – deklaracija apie apgailėtiną kultūros leidinių ir knygų leidybos būklę. Kultūros ministerija iki šiol nėra pervedusi pusės reikiamų ir patvirtintų lėšų. Griūna projektai, virš kultūros leidinių niaukias bankroto šešėlis. Žiūrėsim, ar padės...
   Perpiet gryname Druskininkų ore poetų grupė „Įžanga“ surengė akciją. Dešimt jauniausių poetų kreidelėmis ant šaligatvių rašė savo eilėraščius. Jei Druskininkuose iki šiandien nelijo, tai ir miesto sėslieji senbuviai, ir besigydantys stebuklingais vandenimis tekstus atras prie M. K. Čiurlionio paminklo.
   Viso šio didelio poetinio vyksmo kulminacija subrendo vakarop. Susirinkus pilnai salei poezijos gerbėjų buvo skelbiami verdiktai. Kaip jau visa Lietuva žino, šių metų „Jotvingių premijos“ laureatu už eilių knygą „Mirusiųjų“ buvo paskelbtas ir apdovanotas Sigitas Parulskis iš Obelių. Nugalėtoją pasveikino Kornelijus Platelis ir Vytautas P. Bložė. Jie poetui palinkėjo neapsvaigt nuo laurų kvapo.
   Sigitas Parulskis prisipažino, kad nežino už ką gavo (ar už drąsą, ar už nuoplenus) garbingiausią Lietuvoje literatūros premiją. Paskui prasidėjo laureato benefisas. Jis perskaitė „nobelinę“ kalbą „Apie grybavimo magiją“. Grybavimas – grybo ieškojimas, radimas, ėmimas, į krepšį dėjimas ir žvilgsnis į grybą krepšyje buvo analizuojami pačiais įvairiausiais aspektais – psichologiniu, sociologiniu, filosofiniu, kultūriniu-estetiniu, taip pat metafiziniu. Graži buvo kalba.

1995 m.



-> Ir Dionizas, ir Apolonas „Poetinio Druskininkų rudens“ ataskaita

<- Grupinė terapija kurorte


| turinys |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000