Liudvikas Jakimavičius

Ir Dionizas, ir Apolonas „Poetinio Druskininkų rudens“ ataskaita

   Anuomet renginys buvo sumanytas kaip senstelėjusių, sustabarėjusių ir paradiškų „Poezijos pavasario“ formų priešprieša, kaip pastanga kalbėtis ir susikalbėti skirtingų meno sričių žmonėms apie tai, kas rūpi, skauda, sieja ir atskiria. Kartais geriau, kartais prasčiau pavykdavo, bet pati pastanga ir dvasia išliko. „PDR“ visados buvo puiki jaunų ir nežinomų poetų – eksperimentuojančių, „tradicionalistų“, avangardistų ir retrogradų starto aikštelė. Čia kiekvienas „didelis“ gali būti negailestingai nušvilptas, o niekam nežinomas – apvainikuotas laurais. Jokios išankstinės hierarchijos – tiesiog demokratija, o ja poetai, kaip suprasdavo, taip ir naudodavosi. Ne vienas jaunas genijus po naktinių skaitymų yra nubudęs lapų krūvoj ar Centrinio pašto telefono būdelėj. Būdavo, kas be ko, ir šitaip. „Poetinis Druskininkų ruduo“ išsaugojo ir dioniziškąjį – linksmą – savo veidą, ir klasiškąjį-apoloniškąjį. Festivalio struktūra nuo pat sumanymo laikų buvo grindžiama rimto / nerimto pusiausvyra, kuo praėjusį savaitgalį plika akimi galėjo įsitikinti Druskininkų miestelėnai, vaikštinėjantys aplink „Dainavos“ centrą. Manding tokio gausaus poetų antplūdžio Druskininkai dar nebuvo regėję. Vietoj planuotų 80-ies sugužėjo 130. Matyti ir nematyti, skaityti ir neskaityti, su vaikais, draugais, žmonom ir jaunom gerbėjom. 
   Visi lyg ir sutarė, S. Gedos žodžiais tariant, kad poezija ir muzika yra arti viena kitos, tačiau veikia skirtingais būdais, kad muzika visados yra teksto gelmėje, o poezija – muzikos šaltinis. Tiesa, nestigo ir smagių, šmaikščių minties blyksnių. Antai, tiesiog viso festivalio epigrafu galėtų būti tokia Gintaro Grajausko mintis: „Jei aš išeisiu skaityti eilėraštį apsirengęs pižama, ar tai bus poezijos ir medicinos sintezė?..“


   Prie rimtesnių renginių priskirčiau ir užsienio svečių bei viduriniosios kartos lietuvių poezijos vakarą, kurio rimtį šiek tiek sutrikdė svečiai iš broliškosios Baltarusijos Dmitrijus Višnevas ir Alesis Turovičius. Gal labiau ne patys svečiai ir jų poezija apie agurkų rauginimą ar narkotikus, o vertėjas Benediktas Januševičius, prie bendro mikrofono, į lietuvių kalbą vertęs riksmus, šūksnius, aimanas ir dejones. Suprantama, kaimynai turi dėl ko padūsauti, tačiau gal ir ne taip linksmai, kaip tai buvo padaryta. 
   Vienas po kito lipa prie beveik neveikiančio mikrofono jaunieji, iš visų pusių girdėti ne patys mandagiausi pritarimo šūksniai, ironiškos ovacijos. Vieta ir atmosfera tiesiog pati sprendžia, ką čia jaunimui skaityti, o ko – ne. Kažkas ilgai kirčiuoja prie mikrofono telefono numerius iš savo užrašų knygelės, kažkas mojuoja nuo tribūnos atrasta pinigine, dar kitas ima gitarą ir, visai įkaitusiai publikai pritariant, dainuoja savo grafomaniją apie meilės kančią. Truputėlį gaila tų jaunų žmonių, suprantama ir jų desperacija, nes jaunimui skirta festivalio niša pasirodo visiškai netinkanti save realizuoti rimtai, nevaidinant, nesimaivant. Sutrikęs ir vakaro vedėjas – visados rimtas Mindaugas Kvietkauskas. Kažin ar prizu apsidžiaugia ir nakties laureatas Gintaras Bleizgys, kai iš kampų pasigirsta kolegų švilpimas. Ką gi, nors ir žiaurus pasaulis, tačiau vieną nusiraminimą – nuskendusį alaus bokalo dugne – vis dėlto kiekvienam palieka. „Ieškok geriausio!“ 

7 Meno Dienos, 1998 spalio 23

<- Grupinė terapija kurorte

<- „O kur poetą paskutinį dėti?“ 


| turinys |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000